Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas. Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo nuotrauka

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad po sunkios ligos mirė poetas, prozininkas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas.

Atsisveikinimas su Poetu vyks vasario 18 d., antradienį, nuo 15 val. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios 2-ojoje šarvojimo salėje (Radvilėnų pl. 15A, Kaunas). Išlydėjimas – vasario 19 d., trečiadienį, 15 val. į Petrašiūnų kapines.

Kęstutis Navakas. Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo nuotrauka
Kęstutis Navakas. Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo nuotrauka

K. Navakas gimė 1964 m. vasario 24 d. Šeimyniškiuose, Utenos rajone. Aštuonerius metus gyveno ir mokėsi Taujėnuose. 1982 m. baigė Kauno J. Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar – „Saulės“ gimnazija). 1987–1988 m. – Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas.

1994–1996 m. rašė kassavaitines kultūros bei naujų knygų skiltis laikraščiams „Kauno diena“ ir „Noriu“. 1996–2005 m. – knygyno-klubo „Septynios vienatvės“ iniciatorius, įkūrėjas ir vienas iš savininkų. Knygyne surengė apie 70 literatūros vakarų. 1998–1999 m. pristatinėjo naujas knygas Lietuvos televizijoje, 2002–2004 m. dirbo šios televizijos laidoje „Kultūros namai“. 2014 m. tapo penkiasdešimtuoju tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu, jam įteikta Kauno m. sav. Maironio premija.

K. Navakas, 1988 m. debiutavęs eilėraščių rinkiniu „Krintantis turi sparnus“ – daugiau nei dviejų dešimčių poezijos, esė, eilių vaikams ir prozos knygų autorius. Paminėtini pastarųjų metų leidiniai – romanas „Privatus gyvulėlių gyvenimas“, poezijos rinkinys „net ne“, sudaryta 66 šiuolaikinių lietuvių poetų eilėraščių su komentarais antologija „Lyrika plius“. Jo kūryba tapo unikaliu lietuvių šiuolaikinės literatūros reiškiniu, K. Navakas pelnė pripažinimą kaip virtuoziškas poetas, paradoksų ir netikėtos, neįprastos formos meistras. Jis išvertė vokiečių bei kitų tautų poezijos, apsakymų, pjesių bei libretų, o paties rašytojo kūryba versta į rusų, latvių, gruzinų, suomių, švedų, makedonų, vokiečių, anglų, italų, estų, čekų, japonų, kinų, turkų, bulgarų, lenkų kalbas.

Kęstutis Navakas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą: be jau minėtų Nacionalinės kultūros ir meno (2006) bei „Poezijos pavasario“-Maironio (2014) premijų, rašytojui paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija (2019), įteiktas Kauno miesto „Santakos“ II laipsnio garbės ženklas (2014), K. Navakas tapo Įsimintiniausiu Kauno menininku bei Jotvingių premijos laureatu (2006), už pirmąjį savo romaną „Vyno kopija“ rašytojui skirta Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija (2017) – sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

K. Navakas Kaune buvo atidaręs knygyną, dirbo Lietuvos televizijoje, bendradarbiavo su leidiniais „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Laima“, „Miesto IQ“ ir kitais. Jis išleido eilėraščių rinkinius „Krintantis turi sparnus“, „Pargriautas barokas“, „Žaidimas gražiais paviršiais“, „Atspėtos fleitos“, „Net ne“, eilėraščių rinktinę „Stalo sidabras“, taip pat esė rinkinius „Gero gyvenimo kronikos“, „Du lagaminai sniego“, „Stalo apologija“, „Daikčiukų visata“, „Begarsis skambutis“.

Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas. Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo nuotrauka
Kęstutis Navakas. Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo nuotrauka

Poetė Erika Drungytė:

Mes liūdime. Liūdime dėl savęs. Kad nebesutiksime mūsų bičiulio Kęstučio, jis su mumis nebendraus, nebebus jo naujų eilėraščių knygų, pasvarstymų ir pajuokavimų „Facebook“ erdvėje, jo balso poezijos skaitymo tribūnose. Bet nė vienas niekada nesuprasime jo liūdesio – ne nuotaikos ar būsenos, greičiau – amžino pamušalo žaismingų šilko apdarų, kuriais jis mokėjo mus gražiai maustyti, vis persirengdamas naujomis formomis, žanrais, stiliais, ritmais, pauzėmis... Jame kunkuliavo geriausia ir gurmaniškiausia pasaulio kultūra originalo kalbomis, jis gėrė iš visokių ten senovinių taurių, bet kalbėjo kaip esamajame laike gyvenantis dabarties žmogus, o žodžiai buvo jo plytos ir cementas, stiklas ir medis, vinys ir medvaržčiai – iš jų galėjo pastatyt bet ką: inkilą, senamiesčio mūrą, didmiesčio dangoraižį, vienuolio celę... Taip, jis buvo demiurgas, kūrėjas, valdęs verbalinį pasaulį lengvai ir džiaugsmingai, nes tik maišydamas raidžių kortas ir pokštaudamas paradoksų šachmatais, jautėsi laimingas. Argi neturėtume būti laimingi ir mes, dovanai gavę galimybę patirti bendravimo akimirkas ir kūrybos ezoteriką? Ir už dyką pelnę tokį didžiulį palikimą...

Tautvyda Marcinkevičiūtė

In Memoriam Kęstučiui Navakui

Ne man nauja diena jau aušta

ne aš šįryt sutiksiu aušrą

arba miegosiu lig pietų

kai kūnas ne namie bet morge

kur nieks nesako guten morgen

su man paskirtu pietetu

 

aš pribloškiau visus ir valtis

mane išplukdžiusi jau veltis

nenori į gyvų aistras

aš jau ramus ir nebekrinta

išvesdamas iš labirinto

pieštukas kol knyga atras

 

mane sukūrę knygos miega

joms perdaviau aš savo jėgą

ir jau naujagimis esu

jose myliu einu šmaikštauju

kvėpuoju ir kiekvieną tau ją

skiriu be jokių pataisų

 

nebeliūdėkite netekę

manęs aš mažas kaip tik-takas

šioje visatos dėžėje

bet nepamirštamas kiekvieno

tiek kapiliaruose tiek venoj

nes aš pasilieku joje

2019 02 17

Siūlome skaityti:

Sauliaus Vasiliausko pokalbis su K. Navaku. K. Navakas: „Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“.

K. Navako fantazariumas: realybės sapnų pasaulis

Kęstutis Navakas: „Kai kuri, nesi vienišas“