Stasys Ignatavičius. Asmeninio albumo nuotrauka

Jau vasario 16-oji. Lyg ir žiema, o oras tarsi lapkričio pabaigoj: dangus apniukęs, šlapdriba, šaltas lietus. Ir vėjas, vėjas. Jeigu būtų sniego ir šaltelio, kaip gražiai dabar pustytų, kaip sužėrėtų savo pusnynais vasaris! Nes nusibodo tie debesų tumulai, aptraukę visą kraštą. Lyg šėmi Mykoliuko jaučiai iš Vaižganto apysakos.

Vasaris susijęs su tautinės vėliavos iškėlimu ir pagerbimu. Labai gražiai ta mūsų trispalvė atrodo snieguotos dienos fone. O jeigu dar pūga – kaip paryškina jos spalvas!

Anais laikais, tais įvairių prievartų metais, kaime ta proga nekeldavo trispalvių. Buvo didelis nusikaltimas. O kaimiečiai – romūs žemės žmonės, besidairantys į šalis, bailesni, todėl prisibijodavo. Gal ne visi ir pagalvodavo apie tai, kad reikėtų iškelti lietuvišką vėliavą. Jas dažniau keldavo mieste – trispalvė tai vienur, tai kitur, okupantui sunkiau pasiekiamoj vietoj išdidžiai suplevėsuodavo iš po nakties. Pasiilgta, iš karto sukelianti laisvės pojūtį. Tai būdavo vienintelė savų išsiilgtų vėliavų naktis. Kartą per metus.

Tačiau mūsų krašte, šalia Deltuvos, Trainių kaime, buvo toks žmogus, kuris kiekvieną vasario 16-ają iškeldavo trispalvę. Už gryčios, sodo pusėje, kad niekas nematytų nuo vieškelio, suplevėsuodavo lietuviška vėliava. Ne tokia didelė, kaip šių laikų vėliavos, pablukusių spalvų, nes išsilaikiusi dar nuo prieškario laikų. Tas žmogus tai buvęs Lietuvos savanoris Stasys Ignatavičius, kurį kaime vadindavo Cieku.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tais laikais kaime vasarį būdavo gilūs pusnynai, užneštas rogių kelias, ankstyvos pažaliavusios sutemos. Ant ruginių šiaudų mažuose tvarteliuose pradėdavo veršiuotis karvės ir gryčiose pakvipdavo krekenomis. Senis Ciekas kas vakarą jau sutemus smetoniškomis šlajomis pravažiuodavo per mūsų užpustytą atšlaimą. Iš kolchozo fermų, kur dirbo veterinoriumi. Šlajose kęsdavo šaltį keli geltoni pašariniai burokai, užmesti glėbiu dobilų, kurių galvutės speige būdavo tokios pat raudonos kaip ir per žydėjimą. Tas grobis buvo lengva ranka nušvilptas nuo vis daugiau pieno duodančių kolchozo karvių. Tai buvo įprastas nakties davinys veterinoriaus ištikimai bėriukei, kantriai traukdavusiai savo šeimininką tose smetoniškose šlajose per vasario pusnis. Ir vargu ar buvo toks vakaras, kad senis Ciekas pračiuožtų pro šalį, nepastatytų savo bėriukės užuovėjoje ir, apklojęs ją sena sermėga, neužkėblintų gryčion. Jo daktariška planšetė ir rudi avikailiai kambary paskleisdavo šalčio, dinatūros, jodynos ir karvidės aitrų kvapą. O jeigu tą pavakarį kur pakely buvo gydęs kokio žmogelio gyvulį ar padėjęs sunkiai besiveršiuojančiai karvei – kaip sakydavo, „ištraukęs“ teliuką, – aišku, būdavo pavaišintas degtinėle ir virsdavo įvirsdavo vidun traukdamas savo įprastą dainą „Palydėk mane vėjeli, palydėk nors tu, neturiu kam palydėti, neturiu draugų...“

Man buvo negera vaikiškoj sieloj, kad senolė Marija su juo šnekasi kiek šiurkštokai, be didelio draugiškumo, o senis Ciekas ją vadindavo Mare. Aš jį kažkaip vaikiškai baugiai mylėjau, kaip dažnai paaugliai pamėgsta senus žmones. Laukdavau jo įeinant su šalčiu ir tais įvairiais šieno, siloso ir fermos kvapais. Vasario 16-oji Stasiui Ignatavičiui buvo didžiausia šventė. Gal todėl, kad jis buvo anos, prieškarinės, Lietuvos savanoris, kovojęs ties Giedraičiais, vėliau už tai gavęs 16 hektarų žemės ir gražaus eglyno, kuris vėliau buvo vadinamas „Cieko eglynėliu“. Ta žemė buvo už vieškelio, vedančio iš Veprių į Deltuvą, visai netoli Ratkaučiznos dvaro. Ypač tokiais žiemos vakarais, artėjant Vasario 16-ajai, besrėbdamas karštą kopūstienę ir plikydamasis lūpas, jis pasakodavo, kaip „mušęs bolševikus“, kovojęs už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Man būdavo keista – argi mes dabar ne laisvi, uždaryti kokiam kalėjime? Iš to nedidelio, nuolatos prisimerkusio, dar ir senatvėje gražių veido bruožų žmogaus, kuris mokėjo taip užkrečiamai iki ašarų juoktis, pirmąkart išgirdau kažkaip nekasdieniškai, iškilmingai tariamą žodį „Basanavičius“ arba „Daktaras Basanavičius“. Ciekas apie tą žmogų pasakodavo taip paprastai, kažkaip jaukiai, kad man atrodė, jog jie abu buvo pažįstami, nes abu daktarai – argi daug supranta provincijos paauglys... Tolimos, laimingos tos dienos ir valandos, ir dabar atrodo, kokie pasakiški buvo tie vaikystės žiemų vakarai!

Teksto autorius muziejininkas Alfas Pakėnas. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Paaugęs pats nueidavau pas jį už vieškelio – tarp mūsų buvo užsimezgęs kažkoks vidinis, kitiems nepastebimas ryšys. Senolio vienkiemyje, aukštoje plačioje epušėje, pavasariais perėjo gandrai, ir jiems ten buvo tikras rojus, nes visai šalia, link Šventosios upės tyvuliavo šaltiniuoti balynai, pelkynai – neišsenkantis varlių rezervatas. Ne veltui tą kraštą vadino Didžbaliu. Senolio sodyboje mane daug kas stebindavo, krisdavo į akį: tvartelis su nuolaidžiu, vienšlaičiu stogu buvo pastatytas pačiame klojime, viduj. Čia pat prėslas šieno, kitam pasieny auksavo prieblandoj didžiulė kupeta miežinių šiaudų. Ant balkio, užmestas dulkėta gūnia, kabėjo didžiulis kariškas balnas. Kaip sakydavo senolis, dar iš savanorystės laikų. Tolėliau, už šulinio, teberiogsojo karo metu sudegusio tvarto pamatai, o po senais žilvičiais pririštas draskėsi vilkinis šuo, toks didžiulis ir toks piktas, kad kartais man sapnuojasi ligi šiol. Gryčioje juodavo suplūkta asla – tai mane irgi domino. Pati troba ilga, dviejų galų ir su vidine priemene, kurioje buvo sumūryta degintu ėgliu prakvipusi rūkykla. Tai didelis platus, į viršų siaurėjantis kaminas lašiniams ir dešroms rūkyti. Šaltąjį, nekūrenamą, galą senolis vadino kamara. Vasarą joje miegodavo iš vakaruškų parsibeldęs palaidūnas sūnus, vardu taip pat Stasys. Toje kamaroje ir šviesiausią pavasario dieną viskas skendėja prietamsėly – mat langai užkalti lentomis, tik pro voratinkliuotus plyšius skverbiasi šviesa, užkaltoj palangėj stovėjo kuparas – Cieko žmonos Salomėjos, dabar jau sulinkusios beveik žabalos senutės, kitados buvusi kraičių skrynia, tik joje nebebuvo nei lovatiesių, nei drobės rietimų, o priversta knygų. Senais, nuo laiko tarsi surūdijusiais viršeliais. Stovėjau žalsvoj šviesoj prieš tą atvertą skrynią tarsi Žanas Kristofas prieš fortepijoną. Ir pirmąkart savo paauglystės metais pajutau keistą ilgesį. Jis nupurtė mane ir nuėjo visu liesu paauglio kūneliu. Tokį gaivų ilgesį kartais pajaučiu ir dabar, užlipęs ant aukšto ir prisiglaudęs prie šalto kamino savo vienkiemyje. Ypač kai žinau, kad namai visai tušti, kad aš vienas tuose namuose. Kažkoks draugų, meno ir jaukių namų pasiilgimas.

„Rinkis, vaikel. Ieškok, kas tau tinka. Tu gi jau gerai skaitai. Gal ir man paskaitysi balsiai, kai ateisiu pas jus kada vakare. Mano akys jau slobnos – kalendorių ir tai vos sužiūriu... Dar rajono laikraštį kiek paskaitau. Tik ten daug melagystės. O čia knygose, protingų žmonių parašytose, vien teisybė“, – išgirstu senolio žodžius, kosulį, tarsi prabundu. „Rinkis!“

Ėmiau knygą po knygos, nešiau į gonkas švieson. O ten kovo saulė žilpino akis. Ribėjo raidės, eilutės, paskiri žodžiai. Ir perskaičiau: Vaižgantas. Vaizdai. Plonesnio popieriaus, parudavę, pelių apgraužtais kampais viršeliai. Didelė stora knyga – kaip kalėdinė žąsis. O čia Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka ir apsakymai.

Nešiau glėbyje kelias dulkėtas knygas. Pirmą kartą gyvenime. Buvo kovo vidurys – apie Šventą Juozapą. Tvieskė vidurdienio saulė, ir gulėjo sukniubusios pusnys lyg baltai apsirengusios mergaitės bažnyčioje – šiltos nežiemiškos, o danguje čireno nesenai parskridę vieversiai...

Kita jo dovana, pakeitusi mano gyvenimą ir papuošusi jaunystės vasaras nuolatiniu bastymusi po savo kraštą ant arklio, suteikusi sielai tiek laisvės, vienatvės ir laukų liūdesio, buvo tas senas klojime kabojęs balnas.

...Kartą jau būdamas studentu parvažiavęs namo nujojau pas jį. Tada jau nebejodinėjau tėvo darbine kumele, o turėjau užsiauginęs tikrą žirgą – širmą Orlovo veislės mišrūnę Snaigę. Buvo birželio prietėmis prie senolio gonkų lyg nušveistas sidabrinis puodas žėrėjo ir pylė kvapus šalin jazmino krūmas. Senolis iš sieninės spintelės išėmė pusbuteliuką „Skaidriosios“. Kažką kalbėjome, jis prisiminė savo jaunystes laikus. Tada pirmąkart man parodė Lietuvos savanorio apdovanojimą. Dokumente, nedidelėje knygelėje, buvo įrašyta: Ignatavičius Stasys, Jurgio sūnus. Gimė 1900 12 09 Žeruolių kaime, Deltuvos valsčiuje. Tarnavo savanoriu 1919 05 08–1921 10 21. Apdovanojimo liudijimas nr. 2341, išduotas 1929 04 24.

Nepriklausomybės kovų savanoriai. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Dabar tebeprisimenu jo prašymą: „Kai numirsiu, vaikel, pakabink man virš galvos žalią beržo šaką.“ Tie žodžiai ryškiai išliko atmintyje. Bet jų neišpildžiau. Lietuvos savanoris iš Trainių kaimo Stasys Ignatavičius (1900–1975) mirė gal po dvejų metų, balandžio pradžioje, kai dar nebuvo jokios žalumos. Tik atrodė, kad ošdami rauda pavieškelės beržai šalia jo vienkiemio – buvo pats sulos tekėjimas.

Iš rengiamos esė rinktinės „Ataudai“