Asociatyvi Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Patriotizmas neturi senaties, negali būti proginis. Tėvynę savyje nešiojame kasdien, ją auginame, puoselėjame, gražiname. Atvirkštinė metafora – Tėvynė mus augina. Ši mintis ne kartą skambėjo poeto Justino Marcinkevičiaus lūpomis. Teko girdėti, kad jauniems žmonėms priimtinesnė Kovo 11-oji, o Vasario 16-oji aktualesnė sovietmetį išgyvenusiems žmonėms, Mindaugo karūnavimo diena – dar tik randanti savo vietą mūsų pasaulėjautoje. Vieningai sutariama dėl Sausio 13-osios. 

Kai pradedame vardinti visas šias mūsų tautai reikšmingas dienas, intuityviai jaučiame, kad negali būti jokio skirstymo – svarbu, svarbiau, svarbiausia. Yra istorija, kuri neplėšoma gabalais, nederiname jos prie vienų art kitų rūbų, spalvų ar atspalvių, nes jau esame skaudžiai pamokyti, kai mums buvo nurodinėjama, ką sakyti, kokį etapą nutylėti, ką pajuodinti, retušuoti ir ką pagražinti. Iškovota laisvė atvėrė vartus į visą pasaulį. Tėvynės savanoriškas praradimas dabar net madingas. Čia ne apie tuos, kurie keliasi anksti ryte ir veža savo vaikus į šeštadienines mokyklas, kad tik būtų išsaugotos šaknys, nes tik tada esi stiprus ir atsilaikai prieš iš visų pusių pučiamus vėjus. Liūdna dėl tų, kurie sakosi jau nebemokantys šnekėti lietuviškai, nors svetur gyveno neilgai, užtektų vienos rankos pirštų metams suskaičiuoti. Kai su jais bandai diskutuoti apie atsakomybę, pareigą, apie Lietuvą, iš karto šauna atgal: „O ką man davė tėvynė? Svetimoje šalyje nors gerai uždirbu!“ Bet ir Lietuvoje gyvenantys tarsi tolsta nuo tėvynės. Didmiesčiuose pastebima nauja tendencija: jauni žmonės tarpusavyje šnekasi laužyta anglų kalba – taip atrodo „fainesni“. Kultūros leidiniuose iš anglų kalbos nebeverčiamos įterpiamos citatos (motyvas – visi moka). Okey, sorry tampa televizijos laidų vedėjų neatskiriama žodyno dalis. Originalo kalba parašytos pavardės neperskaitomos ir neištariamos. Mano giminaičių vaikai, ruošdamiesi mokykloje pristatyti perskaitytas knygas, nesugeba įsiminti užsieniečių rašytojų pavardžių vien todėl, kad nesupranta, kaip jas perskaityti. O ką jau kalbėti apie pagyvenusius skaitytojus – jie net nebado laužyti liežuvio. Tiesiai šviesiai sako – knygų autorių pavardės parašytos ne lietuvių kalba, savotiška „graždanka“. 

Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau viskam yra atsvara. Pasidžiaugiau vienuolikmete Goda. Atbėgo vieną dieną nešina ryšulėliu. Švyti visa, nenustygsta vietoje. Kai išvyniojo, pamačiau seną, kiek apdriskusį storą sąsiuvinį. Sakosi, kad mama savo tėviškėje Joniškio rajone, Petraičių kaime, aptikusi „lobį“ – buvo užkištas už lovos. Parsivežė į Klaipėdą. Sąsiuvinis kietais, bet jau aplamdytais, nuo laiko patamsėjusiais viršeliais. Užrašas nusitrynęs, parudavęs, nelabai ką ir perskaitysi. Užtat kokie atradimai laukia atsivertus pirmąjį puslapį! Jame užrašyta: 1935 metų lapkričio mėn. 4 (taisytas skaičius iš 5) dieną. Valakų žiemos žemės ūkio mergaičių mokykla. B. Dantaitės. 1935 m. datuojamas sąsiuvinis mus nukelia į tarpukarį. Nepriklausomybės laikų vyriausybė rūpinosi ūkininkų švietimu. 1927 metais buvo pradėtos steigti žiemos žemės ūkio mokyklos. Jaunesnio amžiaus žmonėms mokslas trukdavo dvejus metus, suaugusiesiems vykdavo trumpalaikiai kursai. Dažniausiai ūkininkai mokydavosi nuo lapkričio mėnesio pradžios iki balandžio 1 dienos. Kaip tik tokiu metu, kai ūkininkai turėdavo daugiau laisvo laiko. Matyt, sąsiuvinio savininkė ir mokėsi tokioje mokykloje. Jos buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Žinomos Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Kupiškio, Makniūnų (Alytaus rajone) žiemos žemės ūkio mokyklos. B. Dantaitės užrašai neįmantrūs, sąsiuvinyje užrašyti receptai, ką ir kaip gaminti (šie puslapiai gal labiausiai patiktų kulinarams). Man didžiausias netikėtumas buvo paskutinysis lapas, kuriame B. Dantaitės ranka užrašytas tekstas „Daina“. Šešiuose posmuose pasakojama tragiška Stepono Dariaus ir Stasio Girėno istorija. Lakūnų žūtis ir šiandien Lietuvoje yra skaudi, nors ir pasididžiavimą kelianti tema, tad galima tik įsivaizduoti, kokiomis emocijomis gyveno ano laikmečio žmonės. Lėktuvas „Lituanica“ sudužo Soldino miške 1933 metais liepos 17 dieną. Iki Kauno buvo likę 645 kilometrai. Jų laukė visa Lietuva: liepos 16 d. į Aleksoto kalną iš visų laikinosios sostinės pakraščių traukė žmonių minios. Viltingi žvilgsniai buvo nukreipti į vakarus, kur leidosi už debesų saulė. Deja, lėktuvo vis nebuvo. Atkakliausi išlaukė iki ryto. Tik tada pradėjo skirstytis. B. Dantaitės užrašytoje „Dainoje“ ir kalbama apie tą jausmą, kai viltį pakeičia ašaros, žuvo širdis Lietuvos. Darius ir Girėnas grįžo į Kauną karstuose (akivaizdu, kad įtakos kūriniui turėjo tarpukariu paplitę romansai): Laukia žmonių minių minios / parskrendančio orlaivio, / nusileido jie ties Kaunu / ir iškėlė du karstu. Tekstas naivokas, jausmai reiškiami paprastais, net banaliais žodžiais. Bet kiek čia įdėta meilės! Nežinoma, ar kūrinys buvo dainuojamas, ar tik deklamuojamas, tačiau akivaizdu, kad 1935 m. jis buvo svarbus jauniems žmonėms. 

Rastas B. Dantaitės sąsiuvinis tapo savotišku istorijos mokytoju vienuolikmetei Godai. Visi esame neatskiriama istorijos dalis, Tėvynę nešiojame savyje, augame su ja. Nepameskime jos prie didelio kelio. 

Autorės asmeninio archyvo nuotrauka