Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

Jėzus buvo Dievo išrinktosios Izraelio tautos gentainis, visa esybe mylintis gimtinę ir ne tik ją... Izraelis gali simbolizuoti ir visą pasaulį, nes Viešpats ruošėsi atiduoti savo gyvybę už visus žmones. Amžinoji Jeruzalė – ne tik žydų, bet ir visų Jo krauju atpirktųjų sostinė, į kurią įžengs visi jos verti.

Kaip žydai persekiojo savo pranašus, taip norėjo susidoroti ir su Mesiju. Jėzus apie save sakė: „Pranašas negerbiamas savo tėviškėje“ (Jn 4, 44). Jėzaus atmetimas negalėjo sumažinti Jo meilės Jo nemylintiems žmonėms. Kadangi Jis viską darė gerai (žr. Mk 7, 37), Jį sekė ne tik Jo išrinktieji mokiniai, bet Jam iš paskos ėjo visi, kurie priimdavo Gerąją Naujieną į širdis bei stengėsi gyventi taip, kaip mokė Mokytojas. Taigi Siųstojo iš dangaus malonės šviesa demaskavo žmonijos nuodėmių tamsą; Jo tiesa jai nušvietė kelią į laisvę, o įvykdytas Atpirkimas paliudijo, kad tikroji „mūsų tėvynė danguje“ (Fil 3, 20).

Nors, švęsdami Vasario 16-ąją, suprantame, kad šiame gyvenime „mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14), tačiau bergždžios būtų mūsų amžinosios Jeruzalės miesto ieškojimo pastangos, jei jų negrįstume konkrečiais tikėjimo darbais. Tik vadovavimasis visada aktualiu šūkiu: „Melskis ir dirbk!“ yra visų laikų visuomenės visuotinės gerovės siekis, tikint, kad net per mažiausią, bet sąžiningai atliekamą veiksmą veikia Dievas, mus laiminantis dabar ir po mūsų mirties (plg. Jn 5, 29).

Negęstančio garbingumo šviesa šviečia nukankintieji ir žuvusieji dėl mūsų Tėvynės nepriklausomybės. Ne mažiau pagarbos verti tie tautiečiai, kurie, kaip palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, net ištisus dešimtmečius nešdami nuožmių represijų jungą paliudijo, kad, kas iš tiesų myli Jėzų, negali nemylėti gimtinės ir jos kraštiečių. Jie negali maldose neprašyti atsivertimo ir tiems, kurių piktinantys kitus poelgiai tebėra kasdienė duona... Nors mes dar esame čia, bet tikroji mūsų paskirtis būti Ten, kur atsivers visiško aiškumo atodanga. Jei gyvendami žemėje ir mes stengiamės maloningai prisiliesti prie dvasinių žmonių žaizdų, netenka abejoti: susitikimas su jais danguje bus dar didesnė džiaugsmo šventė Viešpatyje... Taigi didžiuojamės mūsų žinomais šviesuoliais ir tais tėvynainiais, kurių darbus, skirtus labiausiai visuomenės pažeidžiamų narių labui geriau už žiniasklaidos atstovus bei istorikus fiksuoja Aukščiausiasis, ir jų vardai ne tik niekada nebus ištrinti iš gyvenimo knygos, bet bus skelbiami Dievo bei angelų akivaizdoje (Apr 3, 5).

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Gyvenant laisvėje kurti pilietinę visuomenę yra kur kas sudėtingiau nei ją gavus kaip Dievo dovaną Jam per šventes padėkoti. Yra laikas Jam dėkoti, bet dar svarbiau – dėl laisvės įtvirtinimo įsipareigoti kasdien ramiai darbuotis. Jei laisve piktnaudžiaujame, rizikuojame jos vėl netekti. Iš tiesų būti laisvais įmanoma tik tikint Kristumi, mylint savo artimą bei gimtinę. „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13).

Kad Dievo akyse būtume verti Tėvynės laisvės iškovojimų ir tos globos, kuri mus lydėtų per visą gyvenimą, kreipiamės į Jį: „Viešpatie, pirmiausia kiekvienas atsakome už save, todėl tikrieji pokyčiai širdyje ir visuomenėje prasideda nuo asmeninių pastangų... Žinome, kad bet kuris mūsų kilnus poelgis gali sukelti grandininę reakciją ir daryti teigiamą įtaką kitų žmonių sprendimams bei veiksmams. Todėl viską – savo gimtinę, jos žmones, brangius artimuosius, visus jų ir savo reikalus – atiduodame Tau. Laimink kiekvieną mūsų mintį ir iš jos kylantį veiksmą. Padėk bet kokią paiką mintį atmesti jos pasireiškimo užuomazgoje, kad ji sunyktų ir nebegrįžtų. Padaryk mus savo malonių latakais aplinkiniams...“

Kas saugoja savo širdį, iš jos tikrai teka gaivinantys gyvenimo šaltiniai (žr. Pat 4, 23), ir visi geros valios žmonės supranta, kad toje širdyje gyvuoja pati Meilė, kuri nepaliaujamai skatina pirmiausia visus aplinkinius mylėti tvarkingai, išmintingai ir veržliai. „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Taigi Jėzaus pažinimas bei auganti su Juo bendrystė – įsišaknijimo Jo išlaisvinančioje tiesoje sąlyga ir Jo globos pritraukimo garantija.