Vaikų hospiso įkūrėja sesuo Michaela Rak. Evgenios Levin nuotrauka

„Vienas žmogus, esantis šalia kito, gali pakeisti pasaulį“, – sako Gailestingojo Jėzaus kongregacijos sesuo Michaela Rak, pirmojo hospiso Lietuvoje įkūrėja. Užsibrėžusi uždavinį pastatyti hospisą sunkiai sergantiems vaikams, s. Michaela kelerius pastaruosius metus nenuilsdama ieškojo paramos ir pagalbos, kviesdama visus geros valios žmones į talką. Sutelktos pastangos davė rezultatą: vasario 15 kardinolas A. J. Bačkis pašventino netrukus duris atversiančio Vaikų hospiso patalpas.

Pasak pal. kunigo M. Sopočkos hospiso atstovės Anetos Gurnevič, pirmieji pacientai į stacionarą turėtų atkeliauti kovo mėnesį, tačiau namų hospisas jau veikia: profesionali pagalba teikiama keturiems vaikučiams bei jų šeimų nariams, pas kuriuos vykstama kiekvieną dieną pagal poreikį.

Stacionare įrengta 12 vietų, skirtų kūdikiams ir vaikams bei paaugliams iki 18 metų, kurie bus prižiūrimi visą parą. Palatos įrengtos pagal amžiaus grupes.

Viakų hospisas. Evgenios Levin nuotrauka

Turėjome šešiolikos metų pacientę, svajojusią pasivažinėti jaunavedžių limuzinu...“ 

„Hospiso idėja remiasi sveikų žmonių buvimu šalia sergančiojo, kuris žino, kad nebus paliktas vienas bėdoje. Hospise yra gerbiamas kiekvieno žmogaus unikalumas ir individualumas, išpildomas kiekvienas jo pageidavimas. Lenkijoje buvo atvejis, kada hospise gyveno 12-metis berniukas. Jis labai norėjo prieš mirtį iššokti parašiutu. Nuvežėme berniuką į karinį aerodromą, kur su instruktoriumi jis iššoko ir išpildė savo svajonę. Jis buvo laimingas, o jau kitą dieną mirė. Tą saugumo jausmą turi tiek pacientas, tiek jo šeima“, – pasakoja s. Michaela.

Hospiso koncepcija atsirado Europoje XI amžiuje, siekiant suteikti prieglobstį sunkiai sergantiesiems, sužeistiesiems, taip pat keliautojams ir piligrimams. XX a. sesuo Cicely Saunders sukūrė tarptautinį paliatyvios slaugos namų standartą, kuris remiasi trimis taisyklėmis: meile, neatlygintina globa ir lygybe. 1967 metais jos pastangomis įkurtas pirmasis hospisas Anglijoje uždegė žalią šviesą hospisų judėjimui kitose šalyse: JAV, Afrikos šalyse, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. 2012 m. Vilniuje, Rasų gatvėje, atvėrė duris pirmasis – palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas, įrengtas ir išlaikomas privačiomis aukotojų lėšomis, prie jo išlaikymo iš dalies prisidedant Vilniaus teritorinei ligonių kasai bei Vilniaus miesto savivaldybei. Hospisui vadovauja sesuo Michaela Rak, kuriai talkina kongregacijos seserys, bendrosios praktikos slaugytojos, gydytojai, psichologas, kineziterapeutas, socialinis darbuotojas, greta esančių pataisos namų nuteistieji, dirbantys pagal pasirašytą sutartį su pataisos namų vadovybe, savanoriai.

„Vaikai turi įvairių norų – nuo mėgstamo žaislo turėjimo ant savo pagalvės iki gėrimo – kad ir Coca Colos, kuri gal ir ne visuomet naudingas jų sveikatai, – sako A. Gurnevič. – Stengiamės tą norą išpildyti. Turėjome šešiolikos metų pacientę, svajojusią pasivažinėti jaunavedžių limuzinu: su gera muzika, popkornais, draugais ir savanoriais, kurie ją lankydavo. Ir sulaukėme skambučio iš žmonių, kurie pasisiūlė apmokėti tokio limuzino nuomą! Darome viską, kad tie ligonio norai būtų išpildyti, nes žmogus nėra vien kūnas, labai svarbu ir jo geros emocijos“.

Viena maža pacientė, kurią namuose lanko hospiso darbuotojai, svajoja pajodinėti poniu. S. Michaelai pasiteiravus, o kur tas ponis žiemotų, mergaitė atsakė: „Mano senelis turi tvartą, jame galėsime laikyti ponį. Jis ten žiemos, o aš pavasarį galėsiu jodinėti!“

Evgenios Levin nuotrauka

Dar vienai dvidešimt penkerių pacientei dėl onkologinės ligos plaučiuose kaupėsi skysčiai, ir kažkas pasiūlė juoko terapiją. Netrukus atvykusi šios terapijos mokytoja nemokamai surengė užsiėmimą. „Svarbu pabūti šalia, palaikyti už rankos, kad ir nieko nesakant, nes dažnas vengia atvykti, nes nežino, apie ką kalbėti su ligoniu. Bet svarbus tas buvimas kartu kad ir tyloje. Savo buvimu galime žmogų paguosti, žmogus jaučiasi ne vienas, turi vardan ko kovoti“, – sako A. Gurnevič.

Draugams pasakiau, kad dovanotų pinigų, kurie bus paaukoti vaikų hospisui...“

Vaikų hospiso statybos prasidėjo nuo nulio: nebuvo jokio sukaupto kapitalo, jokių lėšų. Tačiau įvairiuose statybų etapuose atsirasdavo būtina parama: viena firma paaukojo šviestuvus, kita – dažus. Lėšų rinkimas vyko ir mokyklose, ir darželiuose. Vaikai gamindavo darbelius Kaziuko mugei, kuriuos pardavę pinigus aukodavo vaikų hospiso statybai. Nutinka ir tokių istorijų: vienuolikmetis berniukas atnešė pinigų, kuriuos gavo dovanų savo gimtadienio proga. „Draugams pasakiau, kad dovanotų pinigų, kurie bus paaukoti vaikų hospisui“, – trumpai savo planą atskleidė berniukas. Vaikų hospisui aukoja ir jaunavedžiai. Du broliai, kurių vestuvės su sužadėtinėmis vyko tuo pačiu metu, paprašė savo svečių vietoje gėlių atnešti nevystančią auką – paramą vaikų hospisui.

Sesuo Michaela renka komandą, kuri dirbs tik su vaikais. Kai kurie bijo dirbti su vaikais, tačiau s. Michaela sako, kad sudėtingiau dirbti su suaugusiaisiais. Vaikai yra labai paprasti, nuoširdūs, jie būna „čia ir dabar“, jie nekuria planų dešimčiai metų į priekį. Šiandien vaikas gali žaisti, šypsotis, o blogiau jausdamasis jis tiesiog gulės ir nieko nedarys, lengviau susitaikydamas su padėtimi, kuri jį ištinka. Dirbantiems su vaikais reikia ypatingos empatijos ir stiprybės, reikia ir psichologinės pagalbos, kurią hospiso psichologas teikia ligoniams, jų šeimoms ir personalui.

Kviečia savanoriauti tuos, kurie turi „50+“ ir „50–“ metų

Evgenios Levin nuotrauka

S. Michaela kviečia savanoriauti tuos, kurie turi „50+“ ir „50–“ metų – turinčius gyvenimo patirties, taip pat ir paauglius bei jaunuolius, norinčius savo laisvą laiką ir talentus skirti prasmingai veiklai. Mokantieji groti muzikiniais instrumentais kviečiami surengti muzikinę popietę, kviečiami ir savanoriai, pasirengę padėti sergančiam vaikučiui, jo tėvus išleidžiant atsikvėpti. Palatose galima jaustis kaip namuose, yra ir poilsio patalpa, kurioje galima išsivirti kavos. Sudarytos galimybės tėvų nakvynei, tam yra pritaikytos patalpos, siekiant neišskaidyti šeimos, kas labai svarbu ir sergančio vaiko broliams bei seserims, kad jie nesijaustų nuskriausti ir galėtų būti kartu.

Pas ligonius ateina pasimelsti savanoriai, kurie kalba Rožinį ir Gailestingumo vainikėlį. Hospisas yra vieta, iš kurios žmonės dažnai iškeliauja pas Viešpatį, tad stengiamasi ligoniams suteikti sakramentus, kad jie susitaikytų su Dievu. Atvyksta katalikų ir stačiatikių dvasininkai, rūpinamasi ir kitų tikėjimų žmonių dvasiniais poreikiais, tačiau, jei ligonis nenori, kad už jį melstųsi, gerbiamas jo apsisprendimas.

Sesuo Michaela Rak

„Iš hospisų reikėtų mokytis, kas yra gyvenimas ir pagarba žmogui. Ligonio šeima numato etapus ir tikslus, ką dar žmogui reikėtų nuveikti. Mirties akivaizdoje mokomės gyventi. Būdami šalia išeinančio žmogaus mokomės svarbiausių dalykų, kurie nėra lengvi ir paprasti“, – sako s. Michaela Rak, daugiau nei dvidešimt metų atliekanti tarnystę hospisuose ir palydėjusi anapilin tūkstančius žmonių. Paklausta, ką galėtų pasiūlyti eutanazijos šalininkams, ses. Michaela sako: „ Eutanazija yra antikultūra – mirties kultūra. Tai bėgimas nuo problemos, ieškant lengvesnio kelio. Dažnai sakoma, kad eutanaziją pacientai pasirenka, vengdami skausmo, bet šiuolaikinė medicina padeda jį įveikti. Su sunkiai sergančiais ligoniais dirbu dvidešimt metų ir nė vienas neprašė nei spartinti, nei lėtinti mirties momento. Kai žmogus nesijaučia paliktas be pagalbos – ypač psichologinės – jis niekada neprašys eutanazijos…”

Paaukoti galima: https://www.hospisas.lt/noriu-padti/