Elžbieta Banytė. Justino Rimeikio nuotrauka

„Darbas mokykloje yra malonus tada, jei mėgsti kažką duoti kitiems“, – kalba Elžbieta Banytė. Elžbieta dirba Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinėje gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, redaguoja, verčia poeziją ir prozos tekstus, rašo literatūros kritikos tekstus, nuolat viešojoje erdvėje pasisako tiek švietimo, tiek literatūros kritikos temomis.

Į pašaukimo fenomeną ji taip pat žiūri per literatūros prizmę, ieškodama sąvokos prasmės žodyne ir kasdieniame gyvenime: „Nežinau, kas tai yra mano pašaukimas ir nežinau, kas tai iš viso yra. Man tas žodis lengvai suprantamas religijos, krikščioniškame kontekste: ganytojus pašaukė. Galima kalbėti apie paprastą, kasdienį pašaukimą, pirmą žodžio žodyne reikšmę – pomėgį tam tikros profesijos, darbo. Matyt, pašaukimą keisčiau šiais buitiniais žodžiais: man patinka mano darbas. Kartais jį dirbu gerai. Ne visada, bet kartais dirbu netgi gerai. O šiaip visada stengiuosi dirbti kaip įmanoma sąžiningai.“

„Esu mokytoja. Prieš penkerius metus sakydavau, kad dirbu mokykloje, bet iš esmės yra didelis skirtumas tarp buvimo mokytoju ir tiesiog darbo mokykloje“ – pasakoja E. Banytė.

Literatūros kritika, vertimai, redagavimas taip pat yra neatsiejama Elžbietos gyvenimo dalis: „Dėl pašaukimo varžosi ir literatūrinis darbas, literatūros kritikos darbas, vertimai, redagavimas“, – dalijasi pašnekovė.

„Tu mane pašaukei“ – laidų ciklas apie skirtingų pašaukimų ir patirčių žmones, pasakojančius apie savo pasirinkimą ir liudijančius savo tikėjimą profesinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime.