EP narys J. Saryusz-Wolski. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Europos Parlamento plenarinės sesijos metu kalbėjomės su Lenkijos diplomatu, politiku JACEKU SARYUSZU-WOLSKIU. Konservatorių ir reformistų frakcijai Europos Parlamente priklausantis europarlamentaras, be kita ko, veikiantis Užsienio reikalų bei Konstitucinių reikalų komitetuose, dalinosi mintimis apie tai, kaip Parlamentas priima Rusijos Federacijos bandymus iškraipyti Antrojo pasaulinio karo ir apskritai Europos istoriją bei ką mūsų Bendrijai žada Europos ateities konferencija. 

Kalbant apie diskusijas dėl Europos istorijos iškraipymo ir Antrojo pasaulinio karo atminimo, ar mes, kaip bendruomenė, tampame atsparesni Rusijos propagandai ir bandymams primesti savo istorijos pasakojimą?

To Rusijos revizionizmo nepavadinčiau „savo istorijos pasakojimu“, nes jis paremtas melu ir melagingais faktais, o ne istorija. Europa turėtų būti atvira skirtingiems istoriniams naratyvams, nes jie iliustruoja skirtingas mūsų bendros istorijos dalis. Vis dėlto turėtume apsiginti nuo melagingos istorijos, ne-istorijos, ypač tos, kurią plėtojo sovietų apologetai.

Neseniai Europos Parlamente vykusios aktualios diskusijos dėl Europos istorijos iškraipymo ir atminimo suvienijo daugumą Europos Parlamento narių, kurie palaikė Lenkiją ir pasmerkė Rusijos bandymą manipuliuoti istorija. Diskusijų metu ir savo rezoliucijoje Europos Parlamentas pabrėžė, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo po garsios nacių ir sovietų nepuolimo sutarties, būtent Molotovo ir Ribbentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų. Remdamiesi jais, totalitariniai režimai, turėdami bendrą pasaulio užkariavimo tikslą, padalijo Europą į dvi įtakos zonas.

Reikėtų pripažinti stiprią Komisijos ir Parlamento reakciją, nes abi institucijos sutrukdė Rusijos bandymams iškraipyti šio tragiško įvykio atminimą. Dėl to Rusijai ir nepavyko primesti Lenkijai atsakomybės už karo protrūkį, kaip ir atleisti Sovietų Sąjungą nuo šios atsakomybės naštos.

EP narys J. Saryusz-Wolski. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Šiuo metu laimėjome ne karą, o mūšį. Kaip ir iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, XXI amžiuje iš Rusijos kyla viską apimanti agresijos banga, tą rodo būtent karas Gruzijoje 2008 m., dujų karai, Krymo aneksija 2014 m. ir tebesitęsiantis karas su Ukraina bei sankcijos konkretiems ES valstybių narių sektoriams. Rusijai visapusiškai veikiant prieš Europos taiką ir stabilumą, propaganda tampa vienu iš karo metodų. Palyginti su ES, kuri dažniausiai reaguoja, Rusija propagandai skatinti skyrė milžinišką biudžetą, didelius žmogiškuosius išteklius ir specialiai šiai propagandai skatinti pritaikytą požiūrį. Jei neįstengėme sustabdyti pastarųjų tiesioginių jos išpuolių, kaip galime būti atsparūs propagandai? Taigi, dar daug reikia nuveikti kuriant ES atsparumą. 

Su kokiais iššūkiais susiduria Europos Sąjunga, kai pati situacija tokiais klausimais, kaip žmogaus teisių pažeidimai Rusijoje ir Kinijoje, reikalauja kalbėti vienu balsu?

Europos Sąjunga turi daug balsų – tai yra demokratijos pranašumas ir silpnybė. Visada buvo grupė Europos politikų, norinčių traktuoti Rusiją kaip partnerę. Šią grupę sudaro korumpuoti, Rusijai dirbantys politikai, kurie metų metus sulaukia Rusijos dotacijų, ir taip pat naudingi idiotai, kurie mano, kad galime įtikinti Rusijos vadovybę tapti demokratiškesnę. Pragmatiški ir realistiškai žvelgiantys politikai, kurių ES yra dauguma, žino, kad Rusija ir toliau bus agresyvi. Todėl Rusija nelaikoma strategine partnere, – ji yra strateginė grėsmė Europai. ES dokumentuose ji nebėra strategine partnere nuo tada, kai pradėjo karą Ukrainoje, ir šią poziciją reguliariai kartoja Europos politikai.

Nepaisant to, kai kurie Europos politikai džiaugiasi dideliais Rusijos pinigais ir politiniu oportunizmu. Paradoksalu, bet daug žmonių, kurie mokė Vidurio Europą, kad įstatymas yra aukščiau visko, dabar patys legitimuoja Rusijos režimą, su Putinu užsiimdami „business as usual“. Štai kodėl vis dar jaučiamas didelis pasipriešinimas kovojant su žmogaus teisių pažeidimais Rusijoje.

Kodėl taip sunku remtis pagrindiniais tarptautinės teisės principais ir normomis?

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai ir normos veikia tik tol, kol, viena vertus, valstybės jų laikosi, ir, antra, jei sandorių pažeidėjai sulaukia sankcijų. Kalbant apie pirmąjį atvejį, problema yra ta, kad, įsiveržus į Ukrainą, žlugo tarptautinių principų ir įstatymų sistema. 1994 m. Rusija buvo viena iš valstybių, pažadėjusių užtikrinti Ukrainos saugumą, o jau 2014 m. į ją įsiveržė. Per tuos 20 metų Rusija atvirai pažeidinėjo savo tarptautinius įsipareigojimus, tačiau meluojant ir kvailinant Vakarus jai pavyko išvengti sankcijų. Karas Ukrainoje pakeitė pasaulio suvokimą apie Rusiją.

Kalbant apie antrą punktą, tai taip pat yra kitų tarptautinių santykių sistemos dalyvių pareiga priversti valstybę, kuri pažeidžia įstatymus ir principus, vykdyti savo įsipareigojimus. Vėlgi, ar Rusijos invazijos į Ukrainą atveju pakanka įvestų sankcijų ir tarptautinio spaudimo? Akivaizdu, kad ne. Rusija ėjo toliau į Siriją ir Libiją, ji su ES valstybių narių pagalba ir pinigais tęsia „Nord Stream 2“ projektą, tuo pačiu metu skleidžia dezinformaciją ir korupcinę praktiką mūsų Bendrijoje. Neužkirsdama kelio Rusijai padaryti šiuos sunkius nusikaltimus, ES tampa bendrininke.

EP narys J. Saryusz-Wolski. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kokią galią turi Europos piliečiai? Kiek jie gali pakeisti situaciją į gerąją pusę šiuo klausimu?

Piliečiai yra beveik bejėgiai šiame didelio masto geopolitiniame žaidime. Tačiau svarbu, kad jie išliktų aktyvūs nacionaliniu lygmeniu. Piliečių pareiga yra balsuoti už politikus, kurie gina savo nacionalinius ir europinius interesus. ES ir nacionaliniu lygiu jie taip pat galėtų prisidėti atskleidžiant Kremliaus finansuojamus politikus, paneigti Rusijos vyriausybės remiamas žiniasklaidos priemones ar pasmerkti bet kokius kitus korupcinius įtakos vietiniu lygmeniu instrumentus.

Europos ateities konferencijos projekte teigiama, kad ji nori suteikti piliečiams galimybę prisidėti prie ES pokyčių, sprendžiant vidinius ir išorinius iššūkius, kurie nebuvo numatyti pasirašant Lisabonos sutartį. Taip pat tai, kad jos tikslas yra stiprinti demokratinį funkcionalizmą, įtraukiant įvairius visuomenės sluoksnius, tuo tikintis, kad pavyks išryškinti ES prioritetus Europos, nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiais. Ar manote, kad Europos ateities konferencijos idėjos sustiprintų mus kaip bendruomenę?

Priešingai, Europos ateities konferencija, tokia, kokia ji šiandien sukurta, yra demokratijos užpuolimas. Daugelis palaiko konferencijos idėją kaip koncepciją, darydami prielaidą, kad šios diskusijos galėtų parodyti, kaip piliečiai vertina ES vykstančius procesus, taip pat, kad galėtų atverti viešas konsultacijas dėl to, kokie yra piliečių plėtros prioritetai. Tuo pat metu daugelis akademikų, ekspertų ir politikų kritikuoja pačią metodiką. Pirmiausia problema kyla dėl to, kas vadovaus visam procesui. Šiuo metu numatoma, kad diskusijas ves Europos elitas kartu su iš anksto atrinktais NVO atstovais. „Briuselio burbule“ gali kilti uždara diskusija, kuri turės mažai ką bendro su piliečių vizija.

Antra – ir tai svarbiausia – keltų klausimų dėl tokios konferencijos galutinio rezultato legitimumo. Tai reiškia, kad proceso pabaigoje piliečiams bus pristatyta Europos ateities vizija, kurioje jie net nedalyvavo, tačiau ji bus pateikta taip, lyg jie buvo įtraukti. Piliečiai nemėgsta būti apgauti. Todėl ši idėja kelia pavojų dar labiau atskirti piliečius nuo ES ir gali sukelti dar didesnį nepasitikėjimą Bendrija.

Galiausiai kai kurie teigia, kad ne teisinėmis priemonėmis yra bandoma pakeisti Europos Sąjungos sutartis [a. p. Europos Sąjungos sutartys yra Europos Sąjungos valstybių narių tarptautinių sutarčių rinkinys, kuriame išdėstytas ES konstitucinis pagrindas]. Akivaizdu, kad diskusija dėl Europos vizijos kels klausimų, kaip šiuo metu yra pasiskirsčiusi sprendimo galia, todėl vėl būtų atvertos diskusijos dėl sutarčių. Atsižvelgiant į tai, kad politiniai prioritetai taip pat bus pakeisti, paskatins diskusijas dėl finansavimo (per)skirstymo. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad, kalbant apie sutarčių pakeitimus, tai gali padaryti tik valstybės narės, o kalbant apie ES biudžetą, jis šiuo metu svarstomas ir priimamas derybose dėl daugiametės finansinės programos, kuri, kai bus patvirtinta, bus tarsi iškalta akmenyje ateinantiems septyneriems metams. Tai, teisiškai kalbant, reikštų, kad nėra galimybės pakeisti nei sutarties, nei ES biudžeto. Tačiau jei šiems aukščiau aptartiems pokyčiams bus rastas politinis sprendimas, tai bus rimtas ES sutarčių pažeidimas ir pakenks pagrindiniams jų principams. Štai kodėl, trumpai apibendrinant, Europos ateities konferencija neturi ateities, nes nebus jokios tikrosios Europos, kuri už jos stovėtų ir ją remtų, ji veikiau bus skaldanti, nei stiprinanti mus, kaip bendruomenę.