Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“
    Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.
    Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
    Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
    Ir jis ėmė jiems aiškinti: „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusių“. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
    Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jam priekaištauti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin,
šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Jėzaus ir apaštalo Petro pokalbio įtampą lietuviškas Evangelijos teksto vertimas perteikia žodžiais: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ Toks vertimas suteikia tekstui dramatiškumo, tačiau tai daro evangelinės prasmės kaina. Iš tiesų Jėzus niekur nevaro Petro, bet liepia jam Jį sekti: Petrai eik už manęs, arba eik paskui mane. Jeronimo vertime yra sakoma vade post me, satana. Žodžiu, Jėzus tikrai nesiunčia Petro velniop, bet liepia jam sekti iš paskos. Eiti paskui Jėzų reiškia būti pašauktam, taigi šioje konfrontacijoje Dievas dar kartą pašaukia Petrą taip kaip prie Galilėjos ežero. Kartu Jėzus parodo Petrui, kur glūdi jo klaida: Sek paskui mane, bet nešok prieš mane, neveik savarankiškai vedamas savo paties gėrio ir blogio supratimo. Jeigu seksi paskui mane, tu taip pat turėsi pereiti per kryžių, tačiau nebijok, šiuo keliu eidamas tikrai gyvensi.

Jėzaus pašaukia Simoną Petrą būti savo mokiniu būtent tą akimirką, kai šis savo mąstyme yra tikras Dievo priešininkas. Jėzus žino, jog šis pašaukimas taps Petrui atsivertimu, o Jis savo ruožtu galės stiprinti brolius. Evangelisto Morkaus šios istorijos pasakojime nerandame Jėzaus žodžių, kuriais Jis Petrą pavadina uola. Greičiausiai dėl to, kad Petras, pasakodamas Morkui šią istoriją ir aiškiai suvokdamas savo nuodėmingumą, šių žodžių jam tiesiog neperdavė, verčiau norėjo, kad Morkus kalbėtų apie jį vien kaip apie priešginą. Petras norėjo, kad Evangelijos klausytojai įsimintų, jog galima būti šalia Jėzaus ir kartu galima būti Jo priešininku. Jėzui teko būti su tokiais žmonėmis, ir tokiems žmonėms jis skyrė ypatingą užduotį. Norime su tuo sutikti ar ne, tačiau mes dažnai esame Dievo priešginos, esame kliūtimi įgyvendinti Jo planus šiame pasaulyje. Ir tokiame mūsų santykyje su Dievu apsireiškia Jo begalinis gailestingumas. Dievas šaukia žmogų dideliems dalykams, vildamasis pažadinti žmoguje tokį gėrį, kuris viršys jo silpnumą, nuodėmę, priešgyniavimą. Dievo gailestingumas – tai begalinis Dievo pasitikėjimas žmogumi.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai