Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

    O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!
    Jei kas gėdijasi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus,
atėjęs su savo Tėvo šlove, šventųjų angelų lydimas“.
    Jis dar jiems kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys didingai ateinančią Dievo karalystę“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Dievas neužkrauna mums kryžiaus. O kodėl turėtų? Ar tam, kad mes kentėtume ir Juo pasitikėtume? Ar tam, kad mus paauklėtų? Turint omenyje, kad išbandymų metu mūsų tikėjimas beveik visada susvyruoja, argi Dievas, mus pažinodamas, taip rizikuotų? Ne, Dievas neužkrauna mums kryžiaus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra paženklintas kančios, tačiau tai dar nėra kryžius ar bent jau tai nėra Jėzaus kryžius. Kančia tampa kryžiumi, vedančiu į gyvenimą tik tuomet, kai sekame Jėzų, trokštame dovanoti savo gyvenimą Jo pavyzdžiu, tuomet toks kryžius, kuris nors ir yra mirties įrankis, mūsų nužudyti negali. Kryžius priimtas be Jėzaus – laužo, triuškina, naikina ir žudo.

Jėzus ką tik išpažinusiems Jo mesijiškumą mokiniams sako, kad yra kitoks Mesijas, nei to tikisi žmonės. Jis yra pasiruošęs kalbėti apie tikrą Dievo veidą mokėdamas aukščiausią savo gyvybės kainą. Todėl ir mūsų gyvenimas yra matuojamas ne pasiektais rezultatais, darbo ar asmenine sėkme, bet gebėjimu tapti dovana kitam, išdalinti save dėl Dangaus karalystės.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai