Poetas Kęstutis Navakas 2019 m. savo namuose Kaune. Ši Daivos Kairevičiūtės nuotrauka išrinkta knygai „Poetas pamiršta pavarde“ (sudarė Virginija Cibarauskė, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

„Negaliu pasakyti, kad Kęstutį Navaką asmeniškai artimai pažinojau, bet kaip žmogus jis, be abejo, buvo įspūdingas. Daug kas klausia, kodėl būtent toks mano sudarytos jo poezijos rinktinės pavadinimas – „Poetas pamiršta pavarde“. Man atrodo, kad jis gana taikliai nusako ir Kęstučio gyvenimo poeziją, ir pačios poezijos esmę. Tai žmogus, kuris be galo mėgo savotišką išsiskaidymą, vaidmenų žaidimą. Vargu ar kas galėtų vienareikšmiškai pasakyti, koks buvo Kęstutis – nes savo poezijoje jis prisiimdavo be galo daug kultūrinių vaidmenų – ir Tomo Sojerio, ir D'Artanjano, ir Hamleto, ir samurajaus, ir žaidžiančio vaiko, ir atsiskyrėlio, ir bohemiečio. Šie vaidmenys prieštarauja vienas kitam, bet kartu tiksliai nusako ir poezijos, ir žmogaus gyvenimo esmę. Žmogaus, ne tiek svarbaus kaip fizinė, biografinė duotybė, bet gyvenančio savo poezijoje.“

Šie rašytojos, literatūros kritikės Virginijos Cibarauskės žodžiai nuskambėjo Knygų mugėje pristatant jos sudarytą prieš keletą dienų amžinojo poilsio Kauno Petrašiūnų kapinėse atgulusio poeto Kęstučio Navako rinktinę „Poetas pamiršta pavarde“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, serija „Gyvoji poezija“, leidžiama instituto vadovo Gyčio Vaškelio iniciatyva).

Kęstučio Navako poezijos knygos „Poetas pamiršta pavarde“ pristatymas Knygų mugėje: knygos sudarytoja, rašytoja Virginija Cibarauskė, poetas Alvydas Šlepikas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovas Gytis Vaškelis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Be ašarų

Tebūnie tai renginys be ašarų – taip šviesaus atminimo K. Navako kolegos ir bičiuliai užvadino naujosios rinktinės kartu su kompaktine plokštele pristatymą Knygų mugėje.

„Jau jį palaidojome. Dabar Kęstutis gyvena savo eilėraščiais, savo kūryba. Ir tai svarbiausia. Man asmeniškai jo poezija – stipriausia jo kūrybos dalis, ypač paskutinių metų. Žinau, kad Kęstutis dar ketvirtadienį, trys dienos iki mirties, Kadžiulytei atsiuntė visiškai užbaigtą savo poezijos rinkinuką. Taigi prieš išeidamas žmogus apsitvarkė visus žemiškuosius reikalus“, – kalbėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovas G. Vaškelis. Jis vylėsi, kad poetą pažinoję žmonės sąžiningai apie jį parašys atsiminimus.

Renginys pradėtas keliolikos minučių poeto Benedikto Januševičiaus nufilmuota medžiaga iš 2019-ųjų „Poetinio Druskininkų rudens“ – paskutiniu įrašu su K. Navaku, skaitančiu savo eiles. 

B. Januševičius pasakojo neprisimenantis, kaip susipažino su Kęstučiu, bet eidamas į šį Knygų mugės renginį sakė atmintyje atkūręs vieną epizodą: „1994 metais Navakas sudarinėjo „Poezijos pavasario“ almanachą. Ir jau po renginio pirmadienį „Suokalbyje“ susirinko paskutiniai išgyvenę kariai mėgindami tęsti festivalį, bet „Suokalbio“ šeimininkė buvo negailestinga: popiet visus išvijo, nes reikėjo susiskaičiuoti buhalteriją. Tada aš, Kęstutis Navakas, Jurgis Kunčinas ir dar viena jauna poetė persikėlėme į Sereikiškių parką. Paskui pasidarė šalta, ir visi nuvažiavome pas mane namo. Toks buvo pirmas epizodas, kai visą dieną praleidome drauge.“ 

Vis dėlto, pasak B. Januševičiaus, pastaruosius 20 metų jųdviejų santykiai su Kęstučiu buvo atvėsę, ir iš archyvų prikelti 14 įvairių įrašų (iš viso valanda ir 44 minutės), kuriuose figūruoja K. Navakas, jam pasirodė didžiulis atradimas. 

Žaidybiškumas ir asmenybės polemiškumas 

Rinktinės „Poetas pamiršta pavarde“ sudarytoja V. Cibarauskė prisiminė su K. Navaku susipažinusi prieš penkerius metus literatūros forume „Šiaurės vasara“: „Buvo vasara, sėdėjome pavėsinėje, gėrėme vyną. Atsimenu, buvo Danutė Kalinauskaitė, Valdas Papievis, Rolandas Rastauskas. Kęstutis vyno negerdavo – gėrė tekilą, o Rastauskas, prisiėmęs tokį lyg mamos vaidmenį, kontroliavo: tai kiek čia geri, gal jau baik? Kęstutis – „ne“, ir vėl naują butelį išsitraukia.“ 

Prieš imantis sudaryti rinktinę V. Cibarauskei kilo klausimas: kas išvis yra geriausias eilėraštis, ypač jeigu jį sukūrė geras poetas? Juk tada visi jo eilėraščiai gali patekti į rinktinę, tačiau egzistuoja puslapių riba, todėl sudarytoja stengėsi atrinkti tekstus, atspindinčius ir ankstyvąją, ir vėlyvąją K. Navako poeziją.

„Poetinis Kęstučio pasaulėvaizdis be galo nuoseklus, ir jau pirmuosiuose rinkiniuose jis prisiima žmogaus, kuris gyvena fantazijoje, sapne, savotiškame svaiguly, vaidmenį. Tas svaigulys jam leidžia išeiti iš savo kūno, dalyvauti įvairiausiose puotose – tiek Veimaro Berlyne, tiek Vienoje, tiek Lietuvoje, tai jis prie jūros, tai savo kambary užsidaręs, – rinktinės išskirtinumus vardijo V. Cibarauskė. – Paskutiniai jo rinkiniai tamsesni. Pirmuosiuose svarbi šventės, puotavimo, bakchanalijos atmosfera, vėlesniuose šventė įgauna kartų aspektą, o paskutiniuose rinkiniuose persikeliama į savo vidinį pasaulį, kur vėlgi galima keliauti, svajoti, žaisti, bet tai jau vienatvės žaidimas.“ 

Rinktinėje „Poetas pamiršta pavarde“ leidėjai norėjo atskleisti K. Navako kūrybos žaidybiškumą ir kartu – jo tapatybės polemiškumą, daugiaprasmiškumą. 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo nuotrauka

G. Vaškelio prisiminimai

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovo G. Vaškelio teigimu, kai kalbi apie Kęstutį – neskamba liūdnos gaidos. Jo asmeniniai prisiminimai siekia 1998-uosius, kai Giedrės Kadžiulytės iniciatyva knygų leidėjai senu autobusu keliavo į Frankfurtą. 

„Tada pirmą kartą pamačiau Kęstutį, – prisiminimais dalijosi G. Vaškelis. – Tačiau turbūt ryškiausias man įstrigęs epizodas – iš 2002 metų. Nutariau, kad reikia atiduoti duoklę Lietuvos žurnalistams ir nuvežti juos į Frankfurtą. Atvažiavome, ir staiga jie visi kažkur dingo. Tik paskui paaiškėjo, kad Kęstutis jiems aprodinėjo visas vietas. Kažkuriuo metu, žinoma, jie atsirado. Pats Kęstutis (tuo metu jis dirbo Lietuvos radijuje ir televizijoje, filmuodavo kultūrines laidas) įpuolė dieną prieš mugę į atidarymą (pamenu, gražias kalbas sakė Geda, Adamkus, Saksonijos žemės kultūros ministras, Frankfurto merė), ir pirmas jo šūksnis buvo: kur mano operatorius, gal matėte? Operatorius dirbo, filmavo.“ 

Priežastį, kaip atsirado ši knyga, G. Vaškelis įvardijo taip: „Turiu auksinę formulę, kurią sakau visiems poetams: žmogus gyvena arba ilgai ir laimingai, arba ilgai ir nelaimingai, arba trumpai ir laimingai, arba trumpai ir nelaimingai. Negaliu nuspėti, kaip kuris gyvens, todėl sakau: atvykite įrašų padaryti kuo greičiau.“ 

„Gyvosios poezijos“ vyr. redaktorius tvirtino apie tai su K. Navaku pirmąkart kalbėjęs prieš trejus metus. Ir šis sutikęs. Tačiau nutiko taip, kad kultūros tarybos ekspertai dvejus metus vis atmesdavo šį projektą. Jis buvo patvirtintas praėjusių metų pavasarį, tuomet G. Vaškelis raginęs K. Navaką įrašyti savo poeziją, tačiau jis atidėjo įrašus iki bus parengta knyga. 

„Buvome sutarę ir studiją Kaune, kad įrašas būtų kokybiškas. Na o tuomet vasarą Navakas aptilo, jo nebesimatė, o rudenį pasirodė invalido vežimėlyje... Jo dvasia buvo gyva, o kūnas jau nyko... – kalbėjo G. Vaškelis. Taip šalia knygos pridedamame CD sudėti įvairiausi archyviniai įrašai. 

Nauja rinktinė

Leidyklos „Apostrofa“ vadovė, K. Navako leidėja G. Kadžiulytė irgi dalijosi prisiminimais: „Su Kęstučiu buvome pažįstami 25 metus. Vieną gražią dieną – tai buvo 2013 metais, jis paskambino ir tarė: Giedrele, noriu, kad išleistum mano geriausią rinkinį. Tai buvo baisiai netikėta, nes iki tol savo kūrybą jis leido kitur. Tada pasakė, kad šį rinkinį parašė ne jis pats, jis jį ištiko, ir jis užrašė tai, ką jam kažkas sakė. Ir tuo pat principu pasirinko mane kaip leidėją.“ 

Rinktinė pasirodė labai greitai, per kokius tris mėnesius, nes, G. Kadžiulytės žodžiais, Kęstutis nemėgo laukti. Tada – antras rinkinys „net ne“. Jau rengė ir dar vieną rinktinę, buvo siuntęs įvairių savo eilėraščių variantų. 

„Galų gale vasario 3 dieną atsiuntė galutinį variantą su prierašu: pamatysi, kad trečia dalis kiek pasikeitė. Ir šypsenėlę uždėjo. Atsiverčiau ir pamačiau, kad trečia dalis vadinasi „Vienas“ ir joje – tik juodas kvadratas. Tai dabar visokius ženklus galima matyti...“ – sakė „Apostrofos“ vadovė ir perskaitė pirmąjį to rinkinio eilėraštį.

Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas. Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo nuotrauka

Gyvenimas

viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano
peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir
kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo
graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo
veidu į plunksninius debesis po to
pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų. mano
kiemo slyva atsispindėjo gretimo namo
plytose. jau seniai nužydėjusi. numetusi
tą ką turėjo. gatve praėjo kupranugarių
karavanas gabenantis druską ir šafraną.
žiūrėjau į kiemo medžius. skaičiau knygą.
išviriau sriubą. mylimoji grįš iš darbo ir
turės ką pavalgyt. stebėjau keisčiausius
vabalus galvojau apie jų gyvenimą.
išviriau sriubą. bus ką valgyt. nieko
neveikiau. gyvenau. miriau. vėl gyvenau

***

V. Cibarauskė perskaityti pasirinko šį.

Lempa

dega lempa. už lango paukščiai. kažkur
jūra. kairėje knygos. dešinėje miškas.
raktas spynoje. niekas niekur nebuvo
išėjęs. tokia tyla. tokia pieštuko linija.
guli žmogus. dega lempa. tiksi laikrodis.
tokia pieštuko linija. už lango paukščiai.
lango nėra. paukščiai už pieštuko linijos.
guli žmogus. dega lempa. klijai sunkiasi
į užklijuotą voką. dešinėje miškas. dega
lempa. dega knygos. kairėje. guli žmogus.
dega jo smilius. lauke aušra. lauke
paukščiai. lauko nėra. guli žmogus.
dega jo plaštakos. tiksi laikrodis. dega
miškas. guli žmogus. už pieštuko
linijos. šalia kairės ir šalia dešinės.
dega lempa. dega raktas. dega alkūnės.
dega laikrodis. dega paukščiai už lango.
pieštuku nubrėžta linija tirpsta. Išeik.

***

Poetas Alvydas Šlepikas skaitė K. Navako eilėraštį iš jo parodijų rinktinės „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“.

Sunkus atvejis

esi dėmuo ir dėmenų suma
A. Marčėnas

Manęs nėra. Esu visų suma.
Strielkūno, Brodskio, Venclovos, Šekspyro,
Geda kaip tėtė, Bložė kaip mama,
o šiaip manęs nėra. Ne, ne kaip vyro,
o kaip poeto – aibė dėmenų
mane kasdien sudaro ir uždaro
vienutėn jambo, kur ir gyvenu.
Ir gyvenau. Prieš karą ir po karo.
Tie dėmenys parašo man eilių,
štai Brodskis epigrafą man parašė,
norėčiau kartais pats, bet negaliu,
nes niekas to daryti dar neprašė.
Menu ir draugelius, ir draugeles,
su jais tiek būta, pliurpta, gertas vynas,
bet kas čia rašo mano knygeles,
kai aš ramiai ilsiuos? Ne, ne kaip vyras,
o kaip suma ir kaip sumos raumuo...
tfu... ką aš čia... dėmuo! Ne, ne piemuo.