Naujasis Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Telšių vyskupijos nuotrauka

Trečiadienį paskelbus žinią, kad popiežius Pranciškus naujuoju Kauno arkivyskupu skiria ligtolinį Telšių vyskupą Kęstutį Kėvalą, internete iškart pasipylė gausybė sveikinimų Kaunui – ir užuojautų Telšiams. Akivaizdu kad charizmatiškasis dvasininkas spėjo užsitarnauti tikinčiųjų pagarbą ir meilę.

Po Kauno arkivyskupo (dabar jau – emerito) Liongino Virbalo SJ atsistatydinimo pernai kovą, ši arkivyskupija beveik metus neturėjo vyriausiojo ganytojo. Laikinuoju „vadovu“ – apaštališkuoju administratoriumi – dirbęs vysk. Algirdas Jurevičius popiežiaus sprendimą dėl K. Kėvalo vadina „labai vykusiu“. „Vyskupas Kęstutis yra labai šiltas, atviras, komunikabilus, lengvai randantis bendrą kalbą su įvairių įsitikinimų ir požiūrių žmonėmis“, – teigia vysk. A. Jurevičius.

Besitardamas su Bažnyčios Lietuvoje atstovais, Šventojo Sosto apaštališkasis nuncijus Baltijos šalims arkivysk. Petaras Rajičius į Vatikaną buvo išsiuntęs trijų „nepriekaištingų“ kandidatų aprašymus. Nuncijus sako nežinantis, kodėl popiežius Kaunui parinko būtent vyskupą Kęstutį: „Sunku pasakyti. Galbūt dėl to, kad jis šiek tiek jaunesnis už kitus kandidatus; kad jis turi gero vyskupo savybių, kurias spėjo parodyti tarnaudamas Telšiuose, o prieš tai – būdamas Kauno vyskupu augziliaru. Taigi, jis gerai atliko savo darbą, ir popiežius juo ir toliau pasitiki.“

Vysk. Kęstutis Kėvalas tiesia ranką popiežiui Pranciškui Kauno kurijoje 2018 m. rugsėjo 23 d.

Vatican News nuotrauka

Tačiau būsimoji tarnystė K. Kėvalui atneša ne tik tikinčiųjų gausų palaikymą, bet ir tikrą kantrybės, jėgų ir sveikatos išbandymą. 

Po oficialiaus įžengimo į Kauno arkivyskupo sostą balandžio 13 d., K. Kėvalas neapibrėžtą laiką turės ir toliau rūpintis Telšių vyskupija – kadangi kito vyskupo Žemaitijoje nėra, o naujojo popiežius nepaskyrė. Kitaip tariant, K. Kėvalas ne tik gaus atsakingiausias pareigas savo gyvenime, bet dar ir turės dirbti už du. Taip, dvasininkas teigia jau spėjęs pamilti Žemaitiją ir kad stengsis nepalikti likimo valiai ten esančių žmonių bei pradėtų iniciatyvų – tačiau kartu puikiai supranta ir savo galimybes.

„Pradžioje tikrai teks dirbti stovint ant dviejų valčių sraunioje upėje. Bet, tikiuosi, tas laikas nebus ilgas. Vyskupija yra per daug didelis darinys, kad žmogus galėtų veikti efektyviai ir darbingai keliose tokiose vietose. Reikia koncentruotis“, – interviu metu trečiadienį atvirai kalbėjo vysk. Kęstutis Kėvalas. Jis su nuncijumi P. Rajičiumi susitarė, kad šis pereinamasis laikotarpis (iki tol, kol Telšiai gaus naują vyskupą) truks bent iki vasaros. Tačiau ar tikrai taip ir bus – neaišku.

„Kiek ilgai tai truks – nežinome. Gali būti keli mėnesiai, gali ir ilgiau“, – pripažįsta P. Rajičius. Ir priduria, kad, popiežiui išrinkus vysk. K. Kėvalą, dabar vėl imsis darbo – ieškos tinkamų kanditatų užimti atsilaisvinusią Telšių ganytojo vietą.

Apaštališkasis nuncijus Baltijos šalims srkivysk. Petaras Rajičius.

Vatican News nuotrauka

Šis neapibrėžtumas – ne į gera. Dėl paprastos priežasties: sunku dirbti du darbus vienu metu, ypač tokio plataus spektro darbus. Juk vyskupai privalo domėtis ir rūpintis savo parapijomis, jas lankyti įvairiomis progomis, ieškoti sprendimų, ką galima padaryti geriau, ieškoti naujų evangelizacijos kelių; vyskupai sprendžia ir „buitinius“ klausimus, tokius kaip pastatų remontai, finansai, skolos ir pan.; galų gale vyskupai turi reikalų su įvairiais niuansiais, kurie dažnam pasauliečiui gali būti plika akimi nepastebimi: dalies dvasininkų skirtingi interesai, konfliktai, intrigos, priešiškumas, nusistovėjusios „savos“ taisyklės, nenoras dirbti ar nusižengimai. Ir tai – dar ne viskas, su kuo ganytojai susiduria kasdienybėje.

Žinoma, vyskupas niekada negali visko padaryti pats vienas. Daug kas priklauso nuo jo komandos. Tačiau atsakomybė ir žili plaukai visada pirmiausia gula ant jo galvos. Ypač jei vyskupui iš tiesų rūpi tai, ką jis daro. O kiek teko girdėti ir matyti – K. Kėvalas ir yra vienas iš tokių žmonių.

Dabar visas tuos paminėtus iššūkius (bei parapijų lankymus) padauginkime iš dviejų – ir pradėsime bent jau nujausti, kodėl palikta situacija, kai vadovaujama Kaunui ir Telšiams vienu metu, nėra pats geriausias Bažnyčios atstovų sprendimas. Tuo labiau kad nuogąstavimams pagrindo teikia labai panašus pavyzdys, neseniai nutikęs Lietuvoje.

2015 m. birželio 11 d. Kauno arkivyskupu metropolitu buvo paskirtas Lionginas Virbalas SJ, kuris iki tol tarnavo Panevėžio vyskupu. Kaip Telšiuose, taip ir Panevėžyje savo pagalbininko – augziliaro – vyskupas neturi, tad beveik metus L. Virbalui teko „stovėti ant dviejų valčių“ – rūpintis tiek Kaunu, tiek Panevėžiu. Galiausiai tai pasibaigė 2016 m. gegužę, kai iš Telšių į Panevėžį tarnauti atvyko vysk. Linas Vodopjanovas OFM.

Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Tas vienų metų „dvigubos vyskupystės“ laikotarpis L. Virbalui buvo išties nelengvas – dėl tų visų aukščiau išvardytų priežasčių ir pareigybių. O arkivyskupas jėzuitas į savo pareigas – kad ir kokias gaudavo – visada žiūrėdavo labai atsakingai (ką, tiesą sakant, turėtų daryti kiekvienas ganytojas). Tad natūralu, kad toks darbas pareikalavo daugybės jėgų – o jų, kaip visi sužinojome 2019 m. pavasarį, arkivyskupui galų gale pritrūko. Dvasininkas tapo pirmuoju Lietuvoje vyskupu, kuris atsistatydino iš pareigų, o po kurio laiko Mildai Vitkutei duotame interviu paaiškino, kad šiai tarnystei nebeturėjo „fizinės ir psichinės sveikatos“:

„Kasdien keliolikos valandų darbas ir dažnai vos viena laisva diena per mėnesį. Sunku neigiamai atsakyti žmogui, kai prašo atvykti, nori susitikti ar reikia kokio nors pasitarimo vien todėl, kad tą dieną esi numatęs poilsiui. Taip visos dienos tampa užimtos. Ypač sunku tapo, kai Kauno augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas buvo iškeltas į Telšius ir ilgesnį laiką teko darbuotis vienam [nuo 2017 m. balandžio iki 2018 m. rugpjūčio].“

Turbūt per drąsu teigti, kad netikėta „dviguba vyskupystė“ pirmaisiais metais Kaune galėjo padėti pamatus L. Virbalo būsimam atsistatydinimui. Kaip matome, buvo ir kitų sunkių atkarpų. Tačiau akivaizdu, kad rūpinimasis tiek Kaunu, tiek Panevėžiu nei sveikatos, nei energijos nepridėjo. Tai man šią savaitę patvirtino ir pats arkivyskupas emeritas:

„Kiekvienas dalykas, ką darai, sukelia tam tikrų įtampų, ypač kai reikia spręsti įvairius reikalus, o nebesuspėji. Tad aišku, kad visa tai susideda. Tai negali nepalikti pėdsako.“

Naujasis arkivyskupas K. Kėvalas visa tai galėjo matyti iš arti – kadangi 2015 m. jis  buvo L. Virbalo augziliaras. Abu šiuos dvasininkus sieja aktyvumas ir darbštumas, kuris turi ir savo kainą – K. Kėvalas dar kunigystės laikais iš savo dvasios tėvo buvo gavęs atgailą eiti anksčiau miegoti. Tad labai norisi palinkėti naujajam arkivyskupui stiprybės ir gebėjimo sustoti, kai reikia. Tačiau pats K. Kėvalas puikiai žino galimas savo naujojo iššūkio pasekmes. Ir situaciją vertina realiai: „Labai norėtųsi, kad vasarą tai būtų padaryta [kad būtų skiriamas naujas vyskupas Telšiams]. Visų metų tikrai fiziškai neištraukčiau.“

Naujasis Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. 

Andriaus Aleksandravičiaus / „Kauno diena“ nuotrauka

„Mes nuoširdžiai viliamės, kad tai neužtruks. Tai priklausys nuo daugybės dalykų, bet mes tikrai mėginsim, kad tai truktų kiek tik įmanoma trumpiau, – žada nuncijus arkivysk. P. Rajičius. – Taip, tas sprendimas nebuvo geras [L. Virbalą palikti vienu metu tarnauti ir Kaune, ir Panevėžyje]. Telšių vyskupija yra didžiulė, daugybė parapijų – darbo vienam žmogui ten per akis. Tačiau čia, Kaune, jis turės pagalbininką – vyskupas augziliaras A. Jurevičius lieka šiose pareigose.“

Pagalba, žinoma, visada yra gerai. Vysk. A. Jurevičius teigia, kad pereinamuoju laikotarpiu Kauno arkivyskupijoje nesiėmė naujų grandiozinių projektų ar reformų – tiesiog tęsė tai, ką buvo pradėjęs L. Virbalas. Ir dabar sako lauksiantis, kokių naujų idėjų į arkivyskupijos gyvenimą įneš K. Kėvalas. 

Norisi tikėti, kad dabartinis pereinamasis laikotarpis išties bus neilgas. Kita vertus, paskutiniųjų atvejų, kai Lietuvoje būdavo skiriami arkivyskupai, statistika rodo, kad norimi pokyčiai taip greit nevyksta. Pirmasis pavyzdys: 2012 m. kardinolui Juozui Audriui Bačkiui suėjo 75-eri. Pagal Bažnyčios nuostatus, tai – toji riba, kurią pasiekęs (arki)vyskupas turi popiežiui įteikti atsistatydinimo prašymą ir ruoštis „išeiti į pensiją“. Gera tai tvarka ar ne visai – atskiras klausimas, tačiau tąkart A. J. Bačkis pamainos sulaukė kiek daugiau nei po metų, kai Vilniaus arkivyskupu buvo paskirtas Gintaras Grušas.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

2013-aisiais 75-erių metų amžiaus sulaukė ir Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Jam reikėjo laukti pusantrų metų, kad jį kas nors pakeistų. Šiuo žmogumi tapo L. Virbalas.

Tada prasidėjo jau aptarta vienų metų istorija su tuščia vyskupo vieta Panevėžyje ir L. Virbalo bandymu tą vietą užpildyti.

Galiausiai – beveik metus be arkivyskupo išbuvęs Kaunas po to, kai L. Virbalas atsistatydino.

Taigi – praktika sakytų, jog Lietuvoje naujo vyskupo paskyrimo reikia laukti vidutiniškai vienerius metus. L. Virbalo ir K. Kėvalo atveju – tai tikrai per ilgas laiko tarpas. Reikia tikėtis, kad nunciatūra nedels ir imsis keisti šią statistiką.

Taip, visi žinome, kad procesai Bažnyčioje neįvyksta per kelias dienas. Taip, 2014 m. ir 2019 m. Lietuvoje keitėsi nuncijai. Nevertėtų pamiršti ir to, apie ką kalba bažnytinė bendruomenė – kad nemaža dalis dvasininkų atsisako popiežiaus kvietimo tapti vyskupais; jie tą gali laisvai padaryti. Ir tuomet vyskupo paieškų procesas kuriam laikui sustoja. Kiek vyskupystės atsisakiusių žmonių yra buvę ir kas jie tokie konkrečiai – turbūt niekada nesužinosime, kadangi šie procesai yra įslaptinti. Tačiau, jei tai tiesa, kyla nepatogių klausimų: Kodėl? Ar tie žmonės būna tiesiog labai kuklūs ir nesijaučia esantys verti tapti apaštalų įpėdiniais? O gal vyskupijose vyksta kokių nors negerų, nuo senų laikų užsilikusių dalykų, dėl kurių mažai kas ten nori eiti ir vadovauti?

Kuo nesinori tikėti – tai versija, kad nuncijams sunku surasti gerų, sąžiningų ir darbščių kandidatų, nes tokių... beveik nėra. Tokiu atveju būtų labai liūdna.  

Tačiau aišku viena – nesena patirtis parodė, kad, skiriant ir perkeliant vyskupus, Bažnyčios institucijoms reikia labiau atsižvelgti į žmogiškąjį faktorių. Nekartoti tokių klaidų kaip 2015 m. su Kaunu ir Panevėžiu. Išklausyti vyskupų pagalbos prašymus. Ir daryti viską, kad paskirtieji ganytojai išliktų sveiki, žvalūs ir degantys noru skelbti Gerąją Naujieną bei padėti kitiems.

Kiekvienas iš mūsų čia taip pat galime „pasireikšti“ – būti aktyvesniais parapijiečiais, kurti iniciatyvas, ieškoti bendraminčių, šitaip nuimant dalį naštos nuo vyskupo. Ir, žinoma, turėtume labiau melstis už savo ganytojus – prisimindami, kad krikščionybėje Sostas dažnai reiškia ir Kryžių.