Gerrito van Honthorsto paveikslas „Kristaus vaikystė“ (apie 1620 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Jėzaus liepimas mylėti ne tik artimą, bet ir priešus (Mt 5, 44) – kvietimas visuotine Jo meile apjuosti visą gimtosios nuodėmės sužeistą pasaulį. Neįmanoma keisti save ir leisti per savo gyvenimo būdą Dievo malonei prisiliesti prie aplinkinių širdžių, jei mūsų širdyse Dievui bus per ankšta. Kai žmonių mintis bei širdis užvaldo netvarkingi prieraišumai prie daiktų, pinigų ar asmenų, tada paprasčiausiai Jam nebelieka širdžių buveinėse vietos apsigyventi ir veikti (žr. Jn 14, 23). Tikėti Dievą mylint Jo kūrinius labiau nei Jį patį – tuštybė, atmetanti Jo malonę, be kurios žmogus pasilieka savivalės akligatvyje, ir nebelieka vilties su Juo gyventi po savo biologinės mirties.

Čia užuomina apie saulėtąją amžinybę, kur kai kuriems nuodėmėse užkietėjusiems asmenims užveriami dangiškosios Jeruzalės vartai, nes jie neverti į ją įžengti? Rašytoja Elena Vait (Ellen White) rašo: „Nusidėjėlis nejaustų džiaugsmo būsimajame pasaulyje, kur viešpatauja nesavanaudiška meilė. Ši meilė, kai kiekviena širdis plaka vienodai su Begalinės Meilės širdimi, nerastų atgarsio nusidėjėlio širdyje. Jo mintys, interesai ir tikslai būtų svetimi Dangiškosios Karalystės principams. Jis skambėtų disonansu su darnia dangiškąja melodija. Gyvenimas danguje jam būtų kančia.“ Kadangi Dievo meilė didesnė už netikrą žmogaus laisvę gyventi be Jo, todėl tikime, kad net paskutinę valandėlę mirštantysis gali mintyse, Dievui veikiant, gailėtis, kviesti Jį pas save ir per skaistyklą būti išgelbėtas.

Tačiau ne toks mums skirtas kelias – visą gyvenimą gyventi tik sau, giliai senatvei atidedant susitaikymą su Dievu, kad, beišeidami iš šio pasaulio, kaip nors sugebėtume nusipirkti tikėjimo darbų bilietą grįžimui Namo ir suspėtume įšokti į benuvažiuojantį išganymo traukinį. Turime kasdien atsiversti – Dievo žodį apmąstyti, pasiryžti budėti bei melstis, kad atmintis mums primintų, jog ne tik kiekvienas sprogstantis pumpurėlis, dygstantis grakštus žolės lapelis ir visa, kas yra sukurta byloja apie Dievo meilę, bet ir Šventasis Raštas yra Dievo Tėvo laiškas mums, kurį savo Krauju pasirašė Siųstasis, sudarydamas sandorą tarp dangaus ir žemės. Kai kaip evangelistas šv. Jonas stengsimės kuo dažniau priglausti galvą prie mylinčios Jėzaus krūtinės, galėsime išgirsti ir suprasti, kokiu ritmu plaka Jo širdis bei kokiu ritmu turėtų judėti mūsiškės.

Biblijos meditacijos potyriai, vedantys į kontempliaciją, augins mūsų meilę Eucharistiniam Jėzui, kurį per šv. Mišias priimame, kad vis labiau Juo pasitikėtume, ypač, kai būsime neišvengiamai išmėginami. Pasak vienuolio tėvo Dominiko Filipo (Dominique Philippe), „kontempliatyvi siela – nuolat grįžtanti prie šaltinio siela; ji nesileidžia vien nešama pasroviui, žinodama, kad gali nuklysti, bet vis grįžta ir grįžta prie šaltinio. O trykštantis krikščioniškojo gyvenimo šaltinis – Kryžiaus slėpinys, Mariją duodančio paaukoto Avinėlio Jėzaus, Eucharistijoje mums duoto ir mus pavedančio Petro autoritetui Jėzaus slėpinys“.

Laikas, kurį skiriame bendravimui su Dievu, mums ne visuomet suvokiant, yra didžios malonės metas. Jis su nepaprastu įžvalgumu mato, jog mūsų sielos, kai po išsakytų maldų nurimsta ir tyloje laukia Jo prabilimo, tada Jis pats imasi iniciatyvos ir prie mūsų taip kartais priartėja, jog Jo artumas suteikia ramaus bei gilaus džiaugsmo, pranokstančio kitas Jo dovanas. Tai – draugystė su gyvuoju Viešpačiu, prisimenant neužmirštamą Paulo Klaudelio (Paul Claudel) ištarmę: „Vienintelis būdas išvengti Teisingumo – būti Meilės belaisviu.“ Tegul Dievo artumas, kurį su tikėjimu priimame ir Jam už viską dėkojame, teskatina dar nuoširdžiau Jam atsiduoti bei Jam tarnauti.

Pasak šv. Augustino, neatskiriamai egzistuojanti Trejybė – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia – gali būti kažkiek daugiau suprasti remiantis „tokia analogija: mylintysis, mylimasis ir meilė“. Taigi Trivienis Dievas vien iš begalinės meilės visada labiau trokšta pas mus ateiti ir su mumis bendrauti nei mes asmeniškai. Nepaisant šio skirtumo, kai maldoje su tikėjimu žvelgiame į Tobuląjį, priartiname Jo buvimą. Tada nebegalvojame, kas skiria mus nuo Jo, bet, atvira širdimi priimdami Jėzaus paliepimą: „Būkite tokie tobuli, kaip Tėvas“ (žr. Mt 5, 48), prisimename, ką dėl mūsų padarė Nukryžiuotasis, kad ir mes panašiai kaip Jis elgtumės.

Škotų teologas Henris Dramondas (Henry Drummond) rašė: „Mylėdamas Jį, tapsi kaip Jis. Meilė gimdo meilę. Tai – indukcijos reiškinys. Padėkime geležies gabalą šalia įmagnetinto daikto, ir geležis įsimagnetins. Ji virs magnetu – tokiu pat kaip tas tikrasis, bet tik tol, kol abu daiktai bus šalia.“

Būkime šalia Dievo – Magneto – ir įgysime aplinkinius traukiančios jėgos. Ji trauks kitus ne prie mūsų asmenybių, bet prie Dievo, nes iš Jo išėjo ir bergždžiai negrįžta.