Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia. R. Klevečkos nuotrauka

Visas žmogiškasis laikas suskirstytas ne tik metais, mėnesiais, savaitėmis, bet ir liturginiais laikotarpiais. Žinome, kad yra eilinis laikas, o štai šio mėnesio pabaigoje prasidės gavėnia – ilgas pasirengimo Velykoms laikas, išsiskiriantis ne tik pasninku, liturginių drabužių violetine spalva, bet ir specialia liturgine kalba, psalmių ir giesmių priegiesmiais, specifiniais šv. Mišių tekstais.

Kai kurias dienas, kurios yra ypatingos, imame švęsti iš vakaro: Vakarine Valandų liturgija ir net šv. Mišiomis. Liturginės dienos skirstomos į sekmadienius, iškilmes, šventes, minėjimus (privalomus ir laisvus) bei šiokiadienius. [...]

Savaitės dienų tėkmėje ypač svarbus sekmadienis – Bažnyčia sako sekmadienį švęsti. Kodėl ši diena tokia svarbi ir kaip ją pažymėti?

Žydų religiniam laiko padalijimui svarbus šabas, atitinkantis mūsų šeštadienį. Mūsų sekmadienis dar vadinamas pirmąja savaitės diena – atsispiriant nuo žydų savaitės dienų skaičiavimo. „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį“ (Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 106). Ši diena po šabo buvo pašvęsta Kristaus – nukryžiuoto ir prisikėlusio – pasirodymais.

Taip pat sekmadienis vadinamas ir „Viešpaties diena“. Šis pavadinimas siekia apaštalų laikus ir savaitės ritme primena Kristaus prisikėlimo dieną. „Tai savaitės Velykos, diena, kai švenčiama Kristaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį, pirmosios kūrinijos atbaiga Kristuje ir naujosios kūrinijos pradžia (plg. 2 Kor 5, 17). Tai diena, kai dėkinga adoracija prisimenama pirmoji pasaulio diena ir veiklia viltimi žvelgiama į „paskutiniąją dieną“, kurią Kristus šlovingai sugrįš (plg. Apd 1, 11; 1 Tes 4, 13–17) ir visa padarys nauja (plg. Apr 21, 5)“, – tokiais žodžiais apie sekmadienį byloja šv. Jonas Paulius II (Apaštališkasis laiškas Dies Domini apie Viešpaties dienos pašventinimą). Kristaus prisikėlimas, pasirodymas susirinkusiems mokiniams, maistas, kurį valgė su jais kartu, Šventosios Dvasios dovana ir siuntimas skelbti Evangeliją uždėjo išskirtinę žymę pirmajai savaitės dienai ir sudaro velykinę paslaptį. Kiekvienos savaitės sekmadienis yra savaitinė velykinės paslapties minėjimo diena. Apaštalų darbuose rašoma: „Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužyti duonos“ (20, 7–12). Jau Apreiškime Jonui ši pirmoji savaitės diena pradėta vadinti Viešpaties diena, lotyniškai „Dominicus dies“. Šis posakis greit tapo vienu žodžiu „dominica“, daugelyje kalbų taip vadinamas sekmadienis.

Sekmadienio istorija glaudžiai susijusi su Kristaus prisikėlimu ir dar prieš Nikėjos susirinkimą (325 m.) ši diena jau buvo įsigalėjusi kaip ypatinga. Pirmosios savaitės dienos ankstų rytą Jėzus prisikėlė iš numirusių ir pasirodė savo mokiniams, moterims, Petrui ir vėliau Emauso mokiniams. Atsiradęs mokinių susirinkime jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite šventąją Dvasią“ (Jn 20, 21). Prie savo mokymo Jėzus susitikimuose su mokiniais atkreipia dėmesį į savo žaizdas, tuo paskelbia savo kančią krikščioniškų apeigų centru ir visus krikščionis kaip šv. Tomą kviečia būti „tikinčius“.

Kam įpareigoja sekmadienis mus, šiuolaikinius tikinčiuosius? „Šią dieną krikščionys privalo susirinkti draugėn, idant, klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris „atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų…“ (1 Pt 1, 3). Todėl, rūpinantis tikinčiųjų pamaldumu, sekmadienis tebūnie pabrėžtinai švenčiamas kaip pirmapradė šventė, turinti drauge tapti džiaugsmo ir poilsio diena. Kitos šventės, išskyrus pačias reikšmingiausias, neturi būti laikomos už jį svarbesnėmis, nes sekmadienis yra visų liturginių metų pagrindas ir branduolys“ (Sacrosanctum Concilium, 106).

Taigi sekmadienį skelbiamas Dievo žodis ir švenčiama Eucharistija. Tai diena, kai įprasti darbai atidedami į šalį. Tai ne neturėjimo ką veikti, tingulio, o šviesaus džiugesio diena, kai minime Prisikėlimą iš mirties ir prisimename Dievo pažadą, kad būsime su juo drauge prikelti. Ši diena priklauso krikščionims – tiems, kurie buvo mirę nuodėmėje, o dabar gyvena Dievui. Todėl sekmadieniui apibūdinti gerai tinka džiaugsmingas psalmininko šūksnis: „Ši diena yra Viešpaties duota, – linksminkimės ir džiūgaukime“ (Ps 118, 24).

Parengta pagal: Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas Dies Domini apie Viešpaties dienos pašventinimą; Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 106; kun. dr. Algimantas Kajackas, Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje, Kaunas: Lietuvos katechetikos centras, 1997.