Tomas Taškauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Šiemet knygų mugėje pristatyta skaitytojams veikiausiai jau pažįstamo dorybingos lyderystės idėjų populiarintojo Alexandre‘o Havardo trečioji knyga lietuviškai – „Temperamentas ir charakteris: Kaip tapti doru lyderiu“ (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2020 m. Vertė Rasa Tuskenytė). Kodėl naujoji autoriaus knyga verta dėmesio? 

Pirmiausia todėl, kad meta iššūkį mūsų kultūriniams įpročiams. Kaip pažymi amerikiečių filosofas-kultūrologas Matthew Crawford‘as, šiuolaikinei kultūrai būdinga iškelti virtualią realybę kaip moralinį idealą. Skaitmeninės technologijos veikia tarytum magišku „lydekai paliepus, man panorėjus principu“, o virtualus pasaulis yra tarytum niekieno nesąlygojamos mūsų valios veikimo laukas – skaitmeninė tikrovė yra saugi ir mums paklūsta tobulai. Vis dėlto šis valios atskyrimas nuo jai besipriešinančios, materialios tikrovės su savo dėsniais ir ribotumais, įvelia mus į užburtą ratą ir skatina slėptis nuo susidūrimo su tikruoju pasauliu, bijant konflikto ir frustracijos. Tikrovės baimė yra viena iš priežasčių, kodėl taip dažnai slepiamės savo mažyčiuose pasigamintų, net drįsčiau pasakyti, sufabrikuotų, padirbtų, patirčių pasaulėliuose, lyg narcizai tyrinėdami savo atvaizdus išmaniojo telefono, socialinių tinklų, milijonų nuotraukų atspindžiuose, kartais nematydami šalia esančiojo veido ir negirdėdami jo balso arba nebemokėdami iš tiesų pažinti savęs. A. Havardas, kalbėdamas apie temperamentą kaip prigimtines, netgi fiziologines sąlygas, kurių pagrindu formuojame savo asmenybę ir charakterį, primena, kad mūsų pačių įkūnytos sielos, mūsų pačių kūniškumas ir su tuo susiję polinkiai yra pirmoji tikrovė, kuria esame išbandomi. O išbandymai brandina charakterį.

Beje, ar kada atkreipėte dėmesį, kad žodis „brandus“ lietuvių kalboje vartojamas tiek vynui, tiek charakteriui apibūdinti? Kaip ir vyno, taip ir charakterio atveju labai svarbu žinoti, iš kokio temperamento vynuogių esame kilę. Todėl A. Havardas savo knygoje ne tik pristato kiekvieną temperamentą (ar jų mišinius), bet ir perleidžia juos per kiekvienos dorybės prizmę, išryškindamas, kokiam temperamentui kokia dorybė yra didžiausias iššūkis ir kviesdamas pradėti ugdytis būtent tą dorybę, kurios labiausiai stokojame. Tam labai padeda kiekvieno skyrelio pabaigoje pateikti trumpi savianalizės klausimai, skatinantys apmąstyti savo asmeninę patirtį. Jei esate cholerikas, esminis iššūkis jums yra nuolankumas, jei melancholikas – ryžtingumas, jei sangvinikas – toks kaip aš – ištvermingumas, jei flegmatikas – didžiadvasiškumas. Knygoje gausu istorijų, kuriomis pristatomi įkūnyti dorybės pavyzdžiai, pradedant šventaisiais ir baigiant M. Liutheriu Kingu, J. Lejeune‘u ar M. Callas. Tie, kas skaitė kitas dvi A. Havardo knygas lietuviškai – „Dora lyderystė“ (2014) ir „Sukurti dideliems dalykams“ (2014), iš dalies jau žino, ko tikėtis. Ir vėl kalbama apie dorybingos lyderystės idėjas, tačiau kitu aspektu. O parašyta labai panašiai – lakoniškai, aforistiškai (ne vieną mintį norisi išsirašyti), su praktiniais patarimais ir įkvepiančiai. Knygos stilistika atitinka autoriaus sau keliamą tikslą įkvėpti: „Lyderystė  – tai, kai traukiama, o ne stumiama, mokoma, o ne įsakinėjama, įkvepiama, o ne barama.“

Trumpa pastaba: vienas iš A. Havardo įkvėpėjų, rusų rašytojas disidentas A. Solženicynas, kurio gyvenimo istorija kelis kartus cituojama naujoje autoriaus knygoje, taip pat įkvėpė neseniai lietuviškai išleisto bestselerio „12 gyvenimo taisyklių: Chaoso priešnuodis“ autorių, psichologijos profesorių Jordaną Petersoną. Priešingai nei stoiška pastarojo etika, daugiau pagrįsta valios galia, A. Havardo knygoje asmenybės ugdymas pateikiamas daug visapusiškiau – ne tik kaip valios (ar proto), bet kaip proto, valios ir jausmų ugdymas, integravimas: „Būtina siekti gėrio ne tik savo valia, bet ir savo širdimi, t. y. jausmais. Rytų nirvana, stoikų apatija, platoniškasis dvasingumas, religinis puritonizmas ir kantiškasis moralizmas neapčiuopia žmogaus prigimties visumos ir jos turtingumo. Žmonės, kurie bijo aistros – ar bent nesuvokia ontologinės ir egzistencinės jos vertės – ir kurie, susidūrę su neteisybe, užgniaužia teisingą rūstybę, užuot davę jai valią, negali pasiekti žmogiškojo tobulumo.“

Kitas knygos originalumo aspektas yra susijęs su pačia dorybingos lyderystės koncepcija – kai dauguma lyderystės patarimų orientuojasi į asmeninį efektyvumą ir profesinę sėkmę, autorius nebijo pripažinti, kad dora lyderystė nebūtinai yra kelias į pripažinimą. Dorybės gali padėti tapti turtingiems ir įžymiems, kaip kad nutiko verslininkams, kurių veiklos pavyzdžiai pristatomi knygoje, tačiau gali įstumti į skurdą, užtraukti visuomenės nemalonę, ką byloja prancūzų genetiko Jérôme’as Lejeune’o pavyzdys, kuriam kova už negimusių vaikų teises kainavo negautą Nobelio premiją. Tačiau dorybinga lyderystė visada veda į gyvenimo pilnatvę. Maža to, kalbėdamas apie klasikinę dorybės, kaip būties tobulumo, žmogiškojo išsiskleidimo, sampratą, A. Havardas išplečia lyderystės lauką ir pritaiko dorybių praktiką kasdienėms situacijoms, pvz., apie didžiadvasiškumą autorius kalba: „Jei esate namų šeimininkė, ruoškite maistą su profesionalo kruopštumu. Jūsų talentas, kuriame atsispindi didybė, įkvėps sutuoktinį, vaikus ir draugus panašiai atiduoti, ką jie moka geriausiai. Tiesiog paradoksas: daugelis namų šeimininkių dvasiškai pakylėjo kitus, pasirūpinusios jų skrandžiu. Įdėdamos į savo darbą talentą, meilę ir aistrą, namų šeimininkės gali paversti maistą didybės metafora.“ Viena vertus, visa tai gali nuskambėti komiškai, kita vertus, autoriaus idėjų kontekste tai nuoseklu, nes būtent nuolankumas, besireiškiantis broliška tarnyste, net per menkiausias kasdienybės detales, ten kur esi, anot A. Havardo, yra visų dorybių pamatų pamatas. Ir pirmoji išraiška.

Knygos autorius Alexandre'as Havardas.

Kalbant apie išraiškas, pora pastabų apie knygos vertimą į lietuvių kalbą. Žinau, kad nėra lengva rasti atitikmenį originaliam knygos pavadinimui „Nuo temperamento prie charakterio“. Vis dėlto dabartinis pavadinimas „Temperamentas ir charakteris“ yra per daug statiškas, nes originale temperamentas ir charakteris pateikti ne paraleliai (jungtuku „ir“), bet kaip dinamiškas judėjimas nuo vieno, temperamento, prie kito, charakterio. Be to, jau po pirmosios autoriaus knygos lietuviškai galvojau apie alternatyvų centrinės idėjos vertimo variantą. Kodėl pasisakyčiau už vertimą „dorybinga lyderystė“, o ne „dora lyderystė“? Būdvardžio priesagos „-ingas „pagrindinė reikšmė – kaip akmeningas laukas ar vaizdingas pasakojimas – nurodo gausumą to, kas pasakyta pamatiniu žodžio. Taigi, ne dorumo, o dorybių gausą. Taigi žodis „dorybingas“, mano manymu, geriau atliepia pagrindinį A. Havardo knygų leitmotyvą – kvietimą ugdytis dorybes, gausinti jų savo gyvenime ir per tai geriau tarnauti aplinkiniams. Kad ir kas būtume – rašytojai, skaitytojai, verslininkai, tėvai, namų šeimininkės ar šeimininkai, studentai, vertėjai, kunigai ar vyskupai.

Įžangoje A. Havardas užrašė žodžius, kuriuos norėčiau pasiskolinti savo recenzijai apibendrinti: „Knyga yra skirta save pažinti, ugdyti ir realizuoti. Ji labai praktiška.“ Kadangi nėra nieko praktiškesnio nei tikros svajonės, pabaigsiu būtent pasidalindamas svajone. 2017–2018 mokslo metais keliems jauniems vaikinams vedžiau lyderystės seminarus, kuriuose daug rėmiausi A. Havardo pirmąja knyga lietuviškai („Dora lyderystė“). Susitikimų idėja buvo paprasta – mokytis lyderystės per dorybių pažinimą ir ugdymąsi lavinant savo charakterį, kuris yra bet kokio autoriteto pagrindas.

Neseniai paklausus, ką praėjus porai metų dar atsimena iš seminarų, vienas dalyvis atsakė: „[...] iš viso to pasiėmiau norą siekti daugiau, atrodė, kad mažais kryptingais žingsneliais galima nueiti gana toli“, o kitas dalyvis paminėjo: „Nuolankumo tema veikiausiai geriausiai įsiminė ir įkvėpė.“ Šiuos pasidalinimus cituoju ne tik todėl, kad jie susiję su autoriaus labai mėgstamomis ir naujausioje knygoje taip pat akcentuojamomis dorybėmis – didžiadvasiškumu ir nuolankumu. Cituoju, nes viliuosi, kad ir jūs, perskaitę šiuos 128 puslapius, pasijusite įkvėpti – įkvėpti geriau save pažinti, įkvėpti išskleisti savo potencialą, įkvėpti rekomenduoti perskaityti šią knygą draugams, įkvėpti organizuoti knygos aptarimą arba dorybingos lyderystės kursus savo mokykloje, universitete, darbovietėje ar parapijoje. Juk viena didžiausių žmogiškųjų dramų – taip dažnai žinome, kaip turėtume elgtis, ir nieko su tuo žinojimu nedarome...