Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvius, kaip ir daugelį nedidelių tautų, lietuvių kalbą gerai išmokę užsieniečiai paprastai nustebina ir sužavi. Mums toks jų troškimas (išskyrus tuos atvejus, kai jie būna lietuvių antrosios pusės ar Lietuvoje tarnaujantys dvasininkai) gali pasirodyti net ir keistas. Žinoma, mūsų kalba labai archajiška, sena, įdomi ir graži, bet juk retas kas, nebent koks kalbininkas, galėtų jos mokytis dėl šios priežasties.

Helsinkio universitete dėstanti Aurelija Kaškelevičienė pasakoja, kad studentai mokytis lietuvių kalbos imasi turėdami įvairių motyvų: „Kalbotyros studentai domisi, nes lietuvių kalba įdomi, istorikai, nes LDK arba tarpukaris, arba Antrojo pasaulinio karo laikai įdomūs. Kai kas pamėgsta lietuvių muzikos grupę, pavyzdžiui, „Driezhas“, kuri ir man buvo negirdėta, ir ateina mokytis, kiti – susidomėję filmais.“ Anot jos, Suomijos spaudoje pasirodo vis įdomesnių straipsnių apie Lietuvos kultūrą – pavyzdžiui, MO muziejų arba tiesiog pasakojama, kad Vilnius yra puiki vieta apsilankyti. „Studentų yra labai įvairių, jei susidomi kalba, tai mokosi ilgai, penkerius metus, turi galimybę atvažiuoti į Lietuvą, tada dar labiau įsimyli šalį“, – pasakoja dėstytoja. Anot jos, kai kurie studentai ateina paprasčiausiai dėl to, kad trūksta kuo nors užpildyti studijų programą, ir užsiėmimai vyksta tinkamu laiku – bet tarp jų irgi pasitaiko tokių, kurie besimokydami susidomi Lietuva ir tęsia kalbos mokymąsi vėliau. Jos kolega, Stokholmo universitete lietuvių ir latvių kalbas dėstantis latvis Pēteris Vanagas, priduria, kad dažnai pasitaiko, kad „pamilsta ne tik Lietuvą, bet ir kokią lietuvaitę“. „Arba lietuvaitį“, – įsiterpia Aurelija. – „Na, dažniausiai lietuvaitę“, – sako Pēteris.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Paklaustas, kaip susidomėjo lietuvių kalba, Rygoje užaugęs baltų kalbų specialistas pasakoja, kad turėjo keletą priežasčių. Jis domėjosi kalbos istorija ir studijuojant Rygoje atsirado galimybė dvejiems metams išvykti mokytis į Vilnių. „Be to, mano šeima turėjo ryšių su Vilniumi – mano prosenelis gyveno Vilniuje XIX pabaigoje–XX pradžioje. Mano močiutė čia lankė mokyklą, senelis čia irgi mokėsi – abu buvo latviai, bet susitiko būtent Vilniuje apie 1910–1912 metus, prieš Pirmąjį pasaulinį karą“, – pasakojo jis.

P. Vanagas lietuviškai kalba puikiai, beveik be akcento (jei nežinotum, kad lietuvių kalba nėra jo gimtoji – gal nė neįtartum). Kas mokantis lietuvių kalbos latviui buvo sunkiausia? „Sunkiausia yra kirčiavimas, – atsako jis, – negali kiekvieną kartą galvoti, kurios kirčiuotės bus žodis ir koks kirtis reikalingas.“ Bet taisyklingai kirčiuoti nemoka ir dauguma lietuvių, tad dėl to jis gali nesijaudinti.

Ar studentai skundžiasi, kad sunku? A. Kaškelevičienė atsako, jog suomiai yra įpratę mokytis daug kalbų – švedų kalba – antroji valstybinė, tad privaloma, anglų – privaloma, daug kas mokosi vokiečių, prancūzų, ispanų, kinų ar japonų kalbų. „Jie žino, kad bus sunku, ir ateina pasirengę daug mokytis“, – pasakoja dėstytoja. Žinoma, kai kurie dalykai suomiams yra sudėtingi, pavyzdžiui, intonacijos klausiant ir atsakant. „Jų kalba yra labai rami ir intonacijų beveik nėra. Kai pati mokiausi suomių kalbos, mums sakė: kalbėkite be intonacijų, tada bus suomiškai“, – dalinasi A. Kaškelevičienė.

Iššūkių kyla ir dėstytojams. P. Vanagas pasakoja, kad visada tenka prisitaikyti prie skirtingų studentų, jų galimybių ir poreikių. „Vienas kalba viena–dviem kalbomis, kitas – penkiomis ar šešiomis. Vienam viskas labai greitai pavyksta, o kitam – sunku ar net pernelyg sunku“, – sako jis. Be to, žmonės ateina mokytis lietuvių kalbos turėdami skirtingų motyvacijų. Vieniems ji reikalinga moksliniams tyrimams, kiti tiesiog nori nuvykę į Vilnių užsisakyti kavos ir pabendrauti.

Užsiėmimų metu suomiai ir švedai susipažįsta ir su lietuvių kultūra – tai vyksta ne tik per kalbos užsiėmimus, yra ir specialiai tam skirti šalių tyrimo kursai. Juose susipažįstama su Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių istorija, svarbiausiais literatūros kūriniais, taip pat maistu, sportu ir muzika. Pastarosios vaidmuo svarbus. „Ir klasikinė, ir moderni, ir metalo muzika, ir roko bei kitokie festivaliai Suomijoje populiaru“, – pasakoja A. Kaškelevičienė.

Žinoma, norint laisvai skaityti lietuviškus literatūros kūrinius reikia labai gerai mokėti lietuvių kalbą. Todėl daugelis studentų skaito vertimus – svarbiausi lietuvių literatūros kūriniai, pavyzdžiui, Donelaičio „Metai“ yra išversti ir į švedų kalbą, tačiau daugiausia lietuvių literatūros galima rasti anglų kalba, kurią puikiai moka daugelis Švedijos ir Suomijos studentų.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Kartais žmonės klausia, ar yra vadovėlių mokytis lietuvių kaip užsienio kalbos – kaip mes mokomės anglų kalbos, – pasakoja A. Kaškelevičienė. – Mudvi su kolege Virginija Stumbriene jau parašėme seriją vadovėlių: „Nė dienos be lietuvių kalbos“. Dabar yra nuo lietuvių kalbos pradmenų iki C1 kalbos lygio mokymuisi skirtų šios serijos vadovėlių. Anot dėstytojos, rengėjai labai stengėsi, kad studentams būtų įdomu mokytis, kad būtų patrauklu ir šiuolaikiška, kad nebūtų „archajiška kalba ir archajiški vadovėliai“. P. Vanagas priduria, kad vadovėliai yra nuolatinio atnaujinimo reikalaujantis dalykas: „Kalba ne tiek keičiasi, kiek realijos. Paimi prieš dešimt metų išleistą vadovėlį, žiūri – ten telefonas ant stalo stovi, kokio jau niekas nebenaudoja. Arba daug dėmesio skiriama pašto skyriui – bet niekas nebeina į pašto skyrius. Arba viskas litais skaičiuojama (juokiasi), pasijuokime su studentais.“ Bet jis sutinka, kad vadovėlis vis dėlto geras: „Nė dienos be lietuvių kalbos“ – mūsų pagrindinis vadovėlis“, – sako P. Vanagas.

Vieni studentai pradžioje ateina susipažinti su kultūra, po to nusprendžia pasimokyti kalbos, kiti – atvirkščiai. „Tada jie pasakoja: mes su draugais savaitgalį važiuosim į Vilnių. Jie tampa mūsų kultūros ambasadoriais“, – dalinasi A. Kaškelevičienė. Be to, jie susidomi ir lietuvių kultūra. „Suomių kultūra Lietuvoje puikiai žinoma. Pusė metų – ir naujausi suomiški romanai jau yra ir lietuviškai. Į suomių iš lietuvių – neverčiama. Studentai, kurie labai nori išmokti kalbą sako: „Mes išversime!“ – pasakoja dėstytoja.

Atrodo, Švedija ar Suomija – netolimos šalys, ir kuo toliau, tuo labiau priartėja – mezgasi pažintys, draugystės, sukuriamos šeimos, jie važiuoja pas mus, mes važiuojame pas juos. Jie domisi mūsų kultūra ir istorija, mes pažįstame savo kaimynus. Kad mūsų šalis užsienyje turi daug (ar keletą) mums nežinomų žmonių, savanoriškai, vien iš susidomėjimo, Lietuva pasirinkusių tapti mūsų kultūros skleidėjais – priminimas, kad turime šį tą, kas įdomu visam pasauliui, net jei tai kartais būna visai ne krepšinis ar sutartinės, o mums patiems negirdėtos alternatyvios muzikos grupės ar modernaus meno muziejus.