Vasario 24 d. minime šv. Sergijų, Kapadokijos Cezarėjos kankinį.

Šis šventasis beveik neminimas Rytų Bažnyčios šaltiniuose, tačiau jis išpopuliarėjo Vakarų Bažnyčioje vienos lotyniškos „Kankinystės istorijos“ dėka, kur pasakojama, kad imperatoriaus Diokleciano valdymo metu per kasmetinę Jupiterio garbei skirtą šventę Armėnijos ir Kapadokijos valdytojas Sapricijus, kuris gyveno Cezarėjoje, įsakė visus mieste gyvenusius krikščionis atvesti prie pagonių šventyklos.

Tarp kitų krikščionių buvo ir Sergijus, pagyvenęs teisėjas. Prieš kurį laiką jis buvo iškeitęs teisėjo togą į atsiskyrėlio apsiaustą.

Jį atvedus, užgeso laužai, paruošti aukoms. Pagonys tai išaiškino taip, kad krikščionys savo atsisakymu dalyvauti apeigose suerzino jų dievą. Į priekį išėjo Sergijus, sakydamas, kad pagonių dievų bejėgiškumo priežasties reikia ieškoti visagalybėje tikro ir vienintelio Dievo, kurį tiki krikščionys.

Sergijus buvo suimtas ir nuvestas pas valdytoją, kuris jį nuteisė nukirsdinti. Tai buvo įvykdyta nedelsiant; buvo vasario 24 diena. Krikščionys palaidojo kankinio kūną vienos gailestingos moters šeimos kape. Vėliau iš ten Sergijaus palaikai pervežti į Ispaniją, Andalūzijos miestą Ubedą.  

Kankinio šv. Sergijaus atributas – palmės šakelė.