Jėzus ir jo mokiniai  išėję keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.
    Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
    Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
    Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


 

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Trokšti būti pirmam nėra draudžiama, tai nėra nuodėmė. Jėzus tik apreiškia naują ir skirtingą kelią tai pasiekti: ne kitų sąskaita, bet kitų naudai: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35).

Šis tarnystės kelias yra priešingas galios troškimui, vedančiam į situaciją, kai vienas viešpatauja, o kiti tarnauja; vienas tapo laimingas (jei apskritai galima žeminant kitus būti laimingam), kiti – nelaimingi; vienas yra nugalėtojas, visi kiti – nugalėti.

Žmonijos istorija pasikeitė nuo to laiko, kai Dievas nuolankiai pasilenkė prie mūsų (Jn 1, 14; 13, 1–17). Jėzus padarė kokybinį istorijos pakeitimą ne kitus naikindamas ar niekindamas, bet save atiduodamas kitiems, tarnaudamas kitiems, pakeldamas kitus.

Tai nėra gyvenimo ar pažangos nuvertinimas, greičiau priešingai – gyvenimo postūmis, tikrasis gyvenimas. Jėzus nepanaikina didelių darbų troškimo. Yra privalu būti pirmam, tačiau to siekiama ne lipant per kitų galvas, bet nusižeminant ir pakeliant kitus kartu su savimi.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai