Juano de Flandeso (1450-1519) paveikslo „Kristaus gundymas“ fragmentas.

Wikipedia.org nuotrauka

Nors „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jok 1, 13), bet Jėzaus gundymas dykumoje buvo sudėtinė Atpirkimo plano dalis. Tik pagundų akivaizdoje išaiškėja tikroji žmogaus vertė. Edeno sode Ievos ir Adomo susitikimas su gundytoju atskleidė jų egzistencinį bejėgiškumą vadovauti Rojuje, kai per neklusnumo nuodėmę atsiskyrė nuo Dievo. Kai Kristus susitiko su šėtonu ir atmetė visus jo gundymus, paliudijo, kad Jo visiškas klusnumas Tėvui bus kasdienė duona iki pat paskutinio atodūsio, kenčiant ant kryžiaus.

Dievo Sūnus, prisiėmęs žmogaus prigimtį, išliko tobulai šventas. Jame nebuvo nuodėmės (žr. 1 Jn 3, 5) ir Jis nepažino nuodėmės (2 Kor 5, 21). Kodėl Jėzus leidosi gundomas šėtono, jei buvo absoliučiai aišku, kad Jis ryžtingai atmes visus gundymus, nes šio pasaulio kunigaikštis Jam neturi galios (Jn 14, 30)? Atėjęs į šį pasaulį, Jėzus viską darė dėl mūsų amžinos gerovės. Jis asmeniniu pavyzdžiu parodė, kaip reikia elgtis, kad išliktume ištikimi Jam, kai neišvengiamai būsime gundomi. Didis dvasinio gyvenimo žinovas vienuolis Evagrijus (345 – 400 m.) sakė: „Pašalinkite pagundas, ir niekas nebus išganytas.“ Taigi, nebus pagundų – nebus galimybių visu gyvenimu Dievo valiai tarti taip, o nuodėmei – ne.

Kai Jėzus po 40 dienų pasninko jautė nesiliaujantį kūno alkį ir klastingas priešas Jį gundė akmenis paversti duona, Mokytojas citavo Bibliją: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (žr. Įst 8, 3) ir užčiaupė šėtonui lūpas. Savo elgesiu Jėzus tarsi mums sakė: „Mano tikslas – klausyti Tėvo balso, nes aš esu Jame ir Jis manyje.“ Jėzus buvo gundomas ne dėl to, kad gundymo valandą neištvertų ir nusidėtų, bet kad įrodytų, jog net ir tada, kai labai sunku, Jis negali nieko kito daryti, kaip tik paklusti apreikštam Šventojo Rašto žodžiui.

Kun. Vytenis Vaškelis

Evgenios Levin nuotrauka

Ir mes pašaukti elgtis kaip Jėzus. Per šią gavėnią galėtume pasiryžti dar uoliau maldingai studijuoti Bibliją, kad ne tik galėtume giliau „pažinti Dievo paslaptį – Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 2–3), bet savo dvasioje jaustume augantį nenumaldomą troškimą keistis, kad tai, ką Šventoji Dvasia mums atvėrė mūsų protui bei širdžiai, pagal aplinkybes nedelsiant stengtumės pritaikyti kasdienybėje. Tada iš tiesų mūsų gyvenimas bus pilnas palaiminimų, nes dabarties valandėlę branginsime labiau už praėjusias ar ateinančias ir leisime Dievo Dvasiai čia ir dabar taip mus įkvėpti veikti, kad su šv. Pauliumi pajėgtume kasdien veržtis pirmyn, į tikslą, kuris yra Jėzus Kristus (plg. Fil 3, 14). Esame pašaukti visiškai pasitikėti Jėzumi – Vyriausiuoju Kunigu, suprantančiu mūsų žmogišką silpnumą, visaip mėgintu, bet nenusidėjusiu (Žyd 4, 15). Kaip Jėzus besąlygiškai rėmėsi savo Tėvu, sakydamas: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti“ (Jn 5, 30), taip ir mes, užuot pasikliaudami vien savo prigimtiniais gebėjimais, nes be Jėzaus savo gyvenimą tik švaistytume (plg. Lk 11, 23), su apaštalu Pauliumi svarbiausia laikykime malonei: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13).

Dvasiniai autoriai pastebi, kad tie žmonės, kurie, norėdami įveikti savo silpnybes ar priklausomybes, nors ir pasimeldžia, kad išsilaisvintų iš savo problemų, bet jei jie pernelyg sutelkia dėmesį į saviįtaigą ir dažnai sako: „Privalau liautis tiek valgęs; arba liautis rūkyti; ar neskaisčiai mąstyti“, save pasmerkia pralaimėjimui. Pagunda prasideda nuo tų dalykų, kurie patraukia mūsų dėmesį ir sukelia emocijas, kurios skatina tęsti užsiėmimą. Kuo greičiau suvoksime, kad pagundos mintis yra blogis, kurį turime iškart atmesti, tai yra pakeisti „proto kanalą“ ir dėmesį nukreipti į pozityvius dalykus, tuo lengviau bus įveiktas gundytojas. Taigi blogas mintis stengiamės įveikti mąstydami apie ką nors gera. Priešnuodis blogiui – Dievo žodžio šviesa: „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8).

Kas mums geriausiai padės, kad atsidėję galėtume saugoti savo širdis, nes iš jų teka gyvenimo šaltiniai (plg. Pat 4, 23)? Tai – mūsų pamaldus bei dėmesingas budrumas, veikiant malonei, kurią pritraukiame, kai dažnai savo sielą maitiname Dievo žodžio mana. Pats Jėzus savo gyvenimą grindė Biblijos žodžiu.

Jis su malda širdyje, visiškai pasitikėdamas Tėvu bei su nepalaužiama kantrybe nuvijęs gundytoją bei įveikęs kančios agoniją, iki galo atliko tai, dėl ko mes amžinai Jam būsime dėkingi.