Exe Lobaiza / Cathopic.com nuotrauka

Šiomis dienomis dažnai sutinkamas patogios krikščionybės fenomenas primena pirmąją krikščionybės ereziją, teigia teologijos ir filosofijos profesorius LAWRENCE FEINGOLDAS paskaitoje „The Scandal of the Cross“ (liet. Kryžiaus papiktinimas), kurios ištrauką kviečiame skaityti. Iš anglų kalbos vertė ir publikuoti parengė VU TSPMI Šv. Tomo Moro klubo narys Juozapas Pričinas. 

Pačiame krikščioniškojo tikėjimo centre yra Kristaus kryžius – jis atrodo gėdingas žemiškam protui, bet tiems, kurie suvokia kryžių teisingai, jis tampa didžiausia paskata meilei ir atsiversti. „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1; 18).

Krikščionybės doktrina mus moko, kad Dievas tapo žmogumi, kad numirtų ant kryžiaus. Tai ne vienintelė, bet pagrindinė priežastis, dėl kurios Dievas prisiėmė žmogišką prigimtį – kad mirtų už žmoniją žiauria, skausminga mirtimi. Tai yra kryžiaus „skandalingumas“, sukrečiantis ir piktinantis dažną žmogų.

Šv. Paulius kryžių vadina Dievo kvailyste – mirtis ant kryžiaus yra vienas labiausiai gluminamų, sunkiausiai suprantamų Kristaus gyvenimo įvykių. Mūsų protas kryžiaus slėpinio niekada nebus pajėgus išsemti iki galo, tačiau esame įpareigoti apie jį mąstyti. Apaštalas Paulius kalba apie du kryžiaus papiktinimo aspektus – Dievo kvailystę ir Dievo silpnybę – susiedamas juos su dviem tautomis. Kryžius yra kvailystė graikams, kurie ieško išminties, ir silpnybė žydams, kurie ieško ženklų – Dievo galios įrodymų. Žydams papiktinimas kilo dėl savotiško religinio pasididžiavimo. Pastarasis skiriasi nuo visų kitų ydų tuo, kad paprastai ydos kyla iš kažko žemo, nekilnaus, tuo tarpu pasididžiavimas savo šaknis visada įleidęs į gerus ir kilnius dalykus. Būtent todėl puikybė yra taip sunkiai nugalima – kuo dorybingesni tampame, tuo didesnis pavojus kyla išpuikti.

Kryžius graikams atrodo kaip kvailystė. Lygiai tas pat aktualu ir šiandien: daugeliui Kristaus kryžius yra visiškas absurdas.

Jis mums primena, kad išganymas ateina ne per žmogaus intelektualines pastangas, progresą, išmintį, pasiekimus, bet per kančią – Dievo, tapusio žmogumi, kančią. Tai yra labai stiprus prieštaravimas dabartinei mūsų kultūrai, kuri didžiuojasi mokslo ir technologiniais laimėjimais – gerais dalykais, tačiau skatinančiais puikybę. Kryžius atmetamas, nes, atrodo, sumenkina žmogaus protą. Šiuolaikinis pasaulis viliasi, kad medicinos ir technologijų išradimais palengvins savo kančią. Ši svajonė visada buvo puoselėjama žmogaus, tačiau ji ypatingu būdu įkvėpė šiuolaikinę kultūrą. Nuo XVI a. mokslo revoliucija žengia koja kojon su dviem pavojingais tikėjimais – neribotu žmogaus protu ir neribota žmogaus laisve.

Šv. Paulius skelbė dieviškąją išmintį, tačiau jis nebuvo filosofas, neskelbė savo mokymo. Tiesa, filosofija jis kartais naudojosi, kai, pavyzdžiui, kalbėjo Atėnuose – tačiau jo pamokslavimo šerdis visada buvo Kristaus kryžius. „Mes skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2; 6–8). Kokia tai išmintis?

Kad ir koks protingas šio pasaulio kunigaikščiu vadinamas šėtonas, jis buvo nugalėtas, nes nesugebėjo suvokti paslapties, jog pasaulis bus atpirktas Kristaus kryžiumi. Jis manė, kad Kristaus nukryžiavimas reikš Jėzaus pralaimėjimą. Jei būtų žinojęs, kad tai reikš jo pralaimėjimą ir žmonijos atpirkimą, jis niekada nebūtų leidęs nukryžiuoti Kristaus. Jis nesuprato, kad Kristaus kančia ir pažeminimas pasauliui suteiks nuodėmių atleidimą ir jo pralaimėjimą. Šio pasaulio galingieji, demonai, velniai, puolę angelai to negalėjo suprasti, nes kryžius yra pati giliausia, antgamtinė išmintis. Didžiausia iš septynių Šventosios Dvasios dovanų yra išminties dovana, leidžianti viską matyti Kristaus kryžiaus šviesoje: pasaulį, kančią, žmogaus gyvenimą ir istoriją.

Žydai atmetė kryžių dėl kilnesnės, geresnės priežasties –  jiems atrodė, kad kryžius pažemina Dievo didybę.

Taigi, kryžius yra papiktinimas tiems, kurie didžiuojasi būdami Dievo išrinktaisiais. Izraelis laukė Dievo, ateinančio su visa savo galybe, tikėjosi matomo išgelbėjimo – panašaus į pervedimą per Raudonąją jūrą – pergalės kovoje, Izraelio išvadavimo ir pasaulinės taikos įsigalėjimo, Jo viešpataujamame pasaulyje. Ne išimtis ir šv. Petras. Įtvirtinęs Petro pirmumą („tu esi Petras – Uola“), Jėzus pirmą kartą prasitarė, kad turės vykti į Jeruzalę, ten bus nukankintas, nužudytas ir prisikels trečią dieną. Petrui ėmus prieštarauti, Jėzus subarė jį: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir seka manimi“ (Mt 16;18–25).

Petrui, nors jis ir pripažino Jėzų esant Dievo sūnumi, kryžius iš pradžių irgi atrodė kaip papiktinimas, sumenkinantis Dievo didingumą. Kryžius sukrečia, todėl per amžius vis gyva išlieka eretiška pastanga pašalinti jį iš krikščioniškos doktrinos. Mintis, kad Dievas išlaisvins pavergtus, prislėgtus žmones iš mirties, ligų ir kančios, priimama lengvai, tačiau ji tampa daug didesniu iššūkiu, kai kryžiumi skelbiama jo pergalė įpareigoja mus kelti savąjį ir sekti Jam iš paskos.

Rabinai, neigiantys Kristaus mesijiškumą, dažnai argumentuoja, kad Senojo Testamento pranašystės nurodo, jog Mesijas įtvirtins taiką ir Izraelio viešpatavimą pasaulyje. Jie nepastebi, kad Kristaus kančia pasiektas sutaikinimas yra visų pirma vidinis žmogaus ir Dievo sutaikinimas, vykstantis dvasiškai. Tik Jis gali būti visų kitų sutaikymų, taip pat ir pasaulietinės taikos šaltinis. Taigi, žydų prieštaravimas kryžiui yra kilnesnis už graikų, nes suponuoja tikėjimą Dievu, Jo ištikimybe laikantis savosios sandoros, tačiau prieštaraujantiesiems nepavyksta matyti kryžiaus galios, panašiai kaip graikai nesugebėjo pamatyti kryžiuje Dievo išminties.

Prieštaravimas Kristaus mesijiškumui kilo iš ženklų, įrodančių, kad jis Dievas, lūkesčio. Ženklų tikėjosi iš Jo besityčiojantieji: „Jei esi Dievo sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ (Mt 27, 40). Be abejonės, tas, kuris sakosi esąs Dievo sūnus, turi savo darbais paremti šį tvirtinimą. Todėl žydų lūkestis sulaukti Dievo siuntimo  ženklų buvo suprantamas, tiesiog tie ženklai jau buvo duoti – Jėzaus daryti stebuklai, apie Jį pasakojusių pranašysčių išpildymas. Klaida manyti, kad Mesijas negalėjo būti pažemintas, nukryžiuotas. Kristus padarė daugybę darbų, įrodančių Jo buvimą Dievo Sūnumi, bet Jo didžiausiam darbui – kančiai – suvokti  reikalingas tikėjimas. Tai ženklas, kuris yra paslėptas, kaip aiškino šv. Paulius, – jis buvo taip paslėptas, kad nepastebėjo net pats šėtonas. Tam, kad matytume Kristaus kryžių kaip didžiausią jo atliktą darbą, reikalinga dovana iš aukščiau – būtent išmintis, Šventosios Dvasios dovana.

Šiomis dienomis skelbiant Evangeliją dažnai skelbiamas savotiškas patogios krikščionybės – be pasiaukojimo, be kryžiaus, mokymas.

Jis kažkuo primena didžiausią Kristaus gundymą (jei esi Dievo sūnus – nulipk nuo kryžiaus). Tačiau mes tikime Kristumi būtent todėl, kad Jis nenužengė nuo kryžiaus, o išgėrė taurę iki galo ir tai padarė iš meilės mums. Tai ne naujas gundymas – Jis buvo su Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių. Įdomu, kad pirmoji erezija, skaldžiusi Bažnyčią, buvo susijusi ne su Kristaus dieviškumo neigimu, o būtent su Jo tikro žmogiškumo, kančios ant kryžiaus realumo neigimu. Ji vadinama gnosticizmu arba doketizmu. Žodis „dokein“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „atrodymas“ arba „regimybė“. Esminė mintis ta, kad Kristaus žmogystė, ypač ant kryžiaus, buvo tik regimybė – kad Jis iš tikrųjų nekentėjo, nes kančia žemintų Dievą. Žinoma, ši erezija visiškai prieštarauja teisingam mokymui, nes ji neigia žmonijos atpirkimą, kuris atliekamas Kristaus auka, Jo tikrų tikriausia kančia.

Krikščioniui kryžius nėra gėdingas, atvirkščiai – jis yra be galo šlovingas, tai instrumentas, kuriuo Kristus pasiekė pergalę prieš nuodėmę, kad galėtume būti kartu su Juo visą amžinybę.