Adi Holzeris. „Nojus ir aukuro ugnis“, 1975.

Wikimedia Commons nuotrauka

Visi buvo nušluoti nuo žemės. Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo arkoje. Vandenys aptvindę žemę laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų (Pr 7, 23–24).

Atsimink mane Viešpatie,

Atkreipk savo ausį ir pažvelk

Iš vandenynų gelmių Tavęs besišaukiantį.

Visa pragaišo, kas turėjo pragaišti,

Bet štai esu Tavo paliktas,

Be praeities, nes ji paskandinta

Ir be ateities, kuri dar negimė.

Išgelbėjai mus, Visagali Tėve,

Uždarydamas arkoje –

Pasaulyje, kurį panorai išsaugoti.

Bet štai, Gerasis,

Diena keičia dieną, naktis naktį,

Savaitė po savaitės – net pamestas jų skaičius.

O aš regiu tik vandenynų platybes

Be pradžios ir be pabaigos.

Ir tyla.

Kurioje nieko nėra,

Net Tavęs.

Kasryt keliuosi su viltimi išvysti Tavo malonės ženklą

Ir kasnakt guluosi tikėdamas, kad rytoj taip ir bus.

Žinau, net jei tūkstantį metų tai tęsis,

Aš pasikliausiu Tavimi.

Jei nustočiau – tuomet mirčiau apsuptas

Baimės ir klaikumos.

Viliuosi Tavo pažadu, Amžinasis,

Ateik, atmink savo tarną,

Tavęs belaukiantį,

Besiilgintį To, kuris atneš

Šiam varganam Tavo tvariniui

Sutaikinimo ir linksmybės žinią.

Tebus palaimintos mano akys,

Kurios išvys Išganymo Ženklą,

Kurį Tu atsiųsi.

Tuomet Dievas atsiminė Nojų ir visus žvėris, ir visus galvijus, esančius su juo arkoje (Pr 8, 1).

Kai esame varginami savo nuodėmių rutinos bei jaučiamės įstrigę ydingų įpročių raizgalynėje, nepraraskime vilties – Kristaus pergalė ant kryžiaus mūsų pastangas padaro vaisingas ir savo silpnume atrandame Jo Galybės skonį.