Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
    „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
    Atėjus vaisių metui, jis atsiuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šiais pasielgė, kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'.
    Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
    Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
    'Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse'.
    Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.
    Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Privati nuosavybė – turbūt viena iš pagrindinių žmogaus teisių, kad jis šiame pasaulyje jaustųsi oriai. Dėl šios teisės sutinka ir humanistinė filosofija ir socialinis Bažnyčios mokymas. Tačiau vienu atveju ši teisė yra kenksminga – tai noras privatizuoti Išganymą ir visa, kas su tuo susieta. Juk būtų gerai įsigyti sklypelį Dangaus karalystėje ar bent nusipirkti kambarį Rojaus apartamentuose? Žinoti, kad esame saugūs ir išganyti DABAR, nes turime dangiškų akcijų.

Tikriausiai taip manė aukštieji kunigai bei tautos seniūnai, kuriems Viešpats pateikia palyginimą apie godžius vynuogyno nuomininkus, kurių žiaurumas auga proporcingai dieviškajai kantrybei. Šis niūrus palyginimas atspindi dar niūresnę realybę: Visagalis Dievas siunčia pranašus, tačiau Jo tauta neklauso jų perspėjančio žodžio ir atmeta juos. Vynuogyno šeimininko sūnaus nužudymas – tai nuoroda į tai, kas laukia paties Išganytojo. Viešpats perspėja savo klausytojus, kad jie užmiršo, kad tėra vynuogyno nuomininkai, ir panoro tapti šeimininkais, – tai reiškia, kad patikėjo, jog Išganymas jau priklauso jiems, nes jie turi viską, ko reikia Išganymui, tad stengtis nebeverta. Stengtis reikia kitiems, kuriems vynuogynas nepriklauso. Viešpats perspėjo: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“

Šis Viešpaties perspėjimas yra skirtas ne vien to meto klausytojams. Jis skirtas visiems mums – naujajam Viešpaties Izraeliui. Suskamba anos savaitės Evangelijos pamoka: kol esame čia, nė vienas neturime rezervuoto bilieto į Dangų. Nė vienas negalime pasakyti: man viskas gerai, galiu atsipalaiduoti. Išganymas nėra daiktas, kurį vienąsyk įsigijai ir turi  amžinai. Ne, išganymas – tai kelionė paskui tą, kuris išgano – Viešpatį Jėzų. Visada yra rizika pamesti Jį iš akių, pasukti klaidingu keliu, įpulti į pragaištingą vilkduobę. „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“, – pataria apaštalas Paulius, kad „kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai