Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
    Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą.
    „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
    Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį nusiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
    Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!''. Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
    Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'...
    Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
    Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, jis išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau kiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį'.
    Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas yra mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!'“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Pateikiamame palyginime apie sūnų palaidūną regime du netikusius vaikus, į kurių užgaidas tėvas atsako gailestingumu. Vienas yra savanaudis ir plevėsa – pasiėmęs iš tėvo palikimo dalį ir praūžęs jį, tėvą prisimena tik dėl duonos ir pastogės, o šis jį apkabina ir iškelia vaišes. Kitas niekur nekelia kojos iš tėvo namų, tačiau yra pilnas pykčio ir nuoskaudų – tėvas guodžia ir jį.

Jokia homilija ar teologinis traktatas neįstengs atskleisti šio Dievo slėpinio. Mes visada norėsime arba susiaurinti gailestingumą, arba jį išplėsti – tačiau nei vienas, nei kitas būdas nėra teisingas. Apaštalas Paulius teisingiausiai įžvelgė Dievo veikimo logiką: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“ Manęs buvo pasigailėta – šis nuostabos šūksnis turėtų lydėti mano gyvenimą. Nesvarbu, kiek ir kaip buvau nuklydęs – bet Jo Gailestingumas mane stiprina ir gydo. Nesu geresnis už kitus, tik Gailestingosios Dievo Meilės dėka esu, kas esu, juk nėra pagrindo girtis bei didžiuotis nė vienam, nes, kaip apaštalas Paulius sako, kas tarias stovintis, težiūri, kad nenupultų.

Viešpats yra kaip toji moteris iš palyginimo, kuri tol nenurimsta, kolei nesuieško pamesto pinigo. Dievui nė vienas nėra pražuvęs ar nurašytas, Jis visuomet pasirengęs mus atrasti ir išgelbėti iš bet kurios situacijos.

„Ir ką aš su tuo darau?“ – toks klausimas turėtų kilti po šito suvokimo. Gailestingumas išliejamas tam, kad nusidėjėlis keistųsi, o ne liktų nusidėjėliu. Paklydusi avis parnešama į aptvarą, dingusi drachma surandama, sūnūs priima tėvo gailestingumą – visada yra nauja situacija.

Jeigu niekas nesikeičia, jei mano gyvenimas lieka toks pat – aš į Dievą žiūriu nerimtai. Tiksliau sakant, save laikau dievu, kuris žino, kas jam yra geriausia. Šventajame Rašte yra ir kitų Dievo žodžių: „Mėginome Babiloną gydyti, bet jis nepagydomas.“ Tegul mums nebūna taikomi šie žodžiai...

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai