Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

Įžengus į technologijų pažangą išgyvenančio XXI a. trečią dešimtmetį vis dar labai aktuali bendravimo ir komunikacijos, tikrumo, prigimtinės laisvės problema: ką, kaip ir kodėl mes sakome, koks mūsų ir tų, kurių mes klausome, balsas? Kiek mes balsu sankcionuojame ir represuojame, o kiek išlaisviname? Kiek balsas trikdo, įgalina, o gal skatina kurti? Kokie buvo mūsų tėvų, pirmųjų mokytojų, vaikystės draugų balsai, ką, kada ir kodėl mes išgirsdavome? Tai tik kelios mintys, kylančios perskaičius šiųmetėje Vilniaus Knygų mugėje buvo pristatytą garsaus rusų teatro pedagogo Jurijaus Vasiljevo knygą „Paveikus žodis. Mokykimės kalbėti viešai. Pratimai balsui“ (VšĮ „Gal meno?”, Vilnius, 2020).

Knygoje pristatoma unikali kalbos įgūdžių ugdymo metodika: balso, kalbos padargų, mąstymo ir jausenų įtaka kalbėjimui, kūno ir balso sąveikos, jų keitimo, tobulinimo strategijos. Tekstas suskirstytas įdomiais skyriais – muzikos garsų gamos pavadinimais: preludio, do. Užgimstantis balsas, re. Balansuojantis balsas, mi. Vibruojantis balsas, fa. Atviras balsas, sol. Rezonuojantis balsas, etc.

Knygoje teigiama, kad augdami ir mokydamiesi „nuslopiname pačią brangiausią dovaną, atsineštą į šį pasaulį – savo Aš, kuriame glūdi tikrumas, kūno, minčių, balso laisvės išraiška.“ (p. 13) Anot J. Vasiljevo, balso laisvė atliepia sielos kalbą, o tai darosi vis svarbiau šiandienos pasaulyje: kiek ir kieno balsas yra neįkalintas, o juo labiau nesupančiotas primestinių normų, išankstinių „žinojimų“, kiek balsai veikia mus, o mes juos? Turbūt svarbiausia knygos mintis: savojo Aš atradimas, kūno ir kartu balso išlaisvinimas, bėgimas nuo nepasitikėjimo arba, trumpai apibendrinant, minties ir kūno laisvė.

Kiekvieno kalbančiojo – nesvarbu, kokio dydžio ar amžiaus auditorijai – tikslas juk yra paveikus asmeninis balsas. Knyga vertinga ne tik scenos žmonėms, ji būtina kiekvienam politikui, žurnalistui, mokytojui, dėstytojui ir bet kuriam kitam viešai kalbėti turinčiam asmeniui.

Ir kaip grėsmingai, verčiančiai susimąstyti atėjus 30-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejui suskamba knygos „Pradžios žodyje“ specialiosios redaktorės Ritos Juodelienės įrašytas sakinys: „Šiandien mums trūksta prigimtinės laisvės.“ (p. 13) Laisvės, apie kurią daugelis tik hipotetiškai svaičioja, bet iš tiesų nei ja naudojasi, nei leidžia kitiems naudotis, žemina, kontroliuoja, piktavališkai kritikuoja, pagiežingai tyčiojasi ir kitaip psichologiškai represuoja savo aplinkos dalyvius, kolegas, šeimos narius, draugus. Ir visai tai atsispindi balse: galėjime ir negalėjime pasakyti, balso moduliacijose, sklandume, garsume, tonacijose. Ar ne dėl bendros kultūrinės situacijos atspindžių neretai nuėjus į teatrą mes NEGIRDIME, ką sako aktorius, NEGIRDIME, ką mokytojai dėsto mokyklose, NEGIRDIME politikų ar žurnalistų kalbų? Nes jų balsas nėra paveikus, atviras, rezonuojantis, kuriantis.

J. Vasiljevo sukurto metodo atvedimas į Lietuvą – ilgo ir atkaklaus vertėjos I. Miškinienės, redaktorės A. Kairienės ir spec. redaktorės R. Juodelienės darbo rezultatas. Tiek paties teksto vertimas, publikavimas, tiek ir J. Vasiljevo kartotiniai vizitai Lietuvoje, rengiant seminarus, master class, bendradarbiavimas su autoriui tokią nostalgiją keliančia Lietuvos publika. Praktiniai J. Vasiljevo sukurti pratimai apima ne tik balso ugdymą ir atskleidimą, bet ir muzikalumo, vaizduotės, kūno judesių, mąstymo bendrąja šio žodžio prasme lavinimą, kurį būtų galima vadinti bendrojo išsilavinimo dalimi. Kiekvieno kalbančiojo – nesvarbu, kokio dydžio ar amžiaus auditorijai – tikslas juk yra paveikus asmeninis balsas. Knyga vertinga ne tik scenos žmonėms, ji būtina kiekvienam politikui, žurnalistui, mokytojui, dėstytojui ir bet kuriam kitam viešai kalbėti turinčiam asmeniui.