Gintaras Beresnevičius. Vlado Braziūno nuotrauka

„Gintaras Beresnevičius yra labai įvairus. Todėl daugelis skaitydami jį gali rasti atsakymus į sau aktualius klausimus. Jis buvo religijotyrininkas ir mitologijos tyrinėtojas, labai įdomiai interpretavo senosios Lietuvos istorijos siužetus. Jis buvo įžvalgus politikos procesų stebėtojas, kritikas, pats rašė politines esė. Skiltininkas, publicistas, kasdienybės analitikas ir genialus poetiškas sociologas. Didelė dalis jo esė ir dabar stebina. Atsiverskite bet kurį jų rinkinį – atpažinsite siužetus, situacijas ir tikriausiai pritarsite Gintaro vertinimams. Arba jis buvo genialus, arba mūsų gyvenimas baisiai nykus ir mažai pajudėjo nuo 2003 ar 2006 metų“, – kodėl vėl aktualizuojamas, prisimenamas ir naujosios kartos su malonumu skaitomas G. Beresnevičius (leidykla „Tyto alba“ neseniai perleido jo knygas „Lietuvių religija ir mitologija“ bei „Paruzija“), mintimis Knygų mugės viename iš renginių dalijosi istorikas Aurimas Švedas. 

Jo manymu, gyvenimas keičiasi, bet G. Beresnevičius (1961–2006) surado ir tiksliai preparavo tai, kas atlaikė kasdienybės žiniasklaidos išbandymus. 

Iš kairės: etnologė Radvilė Racėnaitė, miesto tyrinėtojas, rašytojas Darius Pocevičius, istorikas Aurimas Švedas, „15min.lt“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas. Knygų mugės archyvo nuotrauka

2006-aisiais, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po G. Beresnevičiaus mirties, filosofas Leonidas Donskis, svarstydamas, ko Lietuva neteko išėjus šiam žmogui, rašė: „G. Beresnevičiaus asmenybėje glūdėję abu talentai – mokslininko ir menininko – sukūrė junginį, kurio itin reikėjo siekiant fiksuoti, kas mums atsitiko ir kuo mes virstame šiuo visuotinio neaiškumo, neapibrėžtumo ir nesaugumo laikotarpiu. 

Tai puiki ir daugiasluoksnė akademinė proza, intelektuali ir savo lengvumu kiek apgaulinga publicistika, subtiliausius niuansus paliekanti tik humanistiką gerbiančiai ir istoriją išmanančiai skaitytojų daliai, o visiems kitiems siūlanti taiklias pastabas ir netikėtas įžvalgas apie tai, kas vyksta mūsų politinėje scenoje ir kultūriniame gyvenime. […] 

Laisvas žmogus, intelektualinis gaivalas, metaforos virtuozas, šimtaprocentinis kibaus ir viską fiksuojančio žvilgsnio rytų europietis, savosios egzistencijos aštrumu bei kiekvienos akimirkos išgyvenimo intensyvumu (tarsi kiekviena akimirka būtų paskutinė) primenantis rusų menininkus. Šiuo požiūriu G. Beresnevičių norisi lyginti su anksti save sudeginusiais didžiaisiais rusų talentais – tokiais kaip Vladimiras Vysockis ar Olegas Dalis.“ 

Visuomenėje ir ypač tarp intelektualų pasigirsta pasvarstymų, kad šiuo metu trūksta tokių šviesaus mąstymo autoritetų, koks buvo Leonidas Donskis. Ir tokių, koks buvo Gintaras Beresnevičius. 

Istorikas A. Švedas: „Gintaras žaižaravo metaforomis, ir tos metaforos iki šiol žadina mūsų vaizduotę“ 

Gintaras Beresnevičius buvo genijus – teigė istorikas A. Švedas, kalbėdamas apie unikalų jo gebėjimą sujungti mokslą ir meną, intelektą ir vaizduotę: „Dalis istorikų skeptiškai žiūrėjo į jo tyrimus, nukreiptus į pagonišką laikotarpį. Skeptiškesnio istoriko pagonybės atžvilgiu nei Edvardas Gudavičius reikėtų paieškoti. Bet ką jis parašė? „Kaip visi tikrai genialūs žmonės, Gintaras vengia atsiskleisti, žvelgia iš po kaukės. Toks žvelgimas turi savo antrąją pusę. Kaukei nors kažkur trumpai atsilenkus, staiga pamatai labai daug, – šviesaus atminimo profesorių citavo A. Švedas. – Gudavičius beveik niekada nevartojo žodžio „genijus“ kalbėdamas apie savo kolegas. Gintarui jis kažkodėl šį žodį adresavo.“ 

A. Švedas pabrėžė ir G. Beresnevičiaus savybę būti laisvam. „Mes galime jam kabinti pačias įvairiausias etiketes nuo eseisto iki mokslininko, nuo publicisto iki analitiko, bet jis buvo laisvas žmogus, – tvirtino istorikas. – Ketvirtas dalykas – Gintaras kūrė prasmes. Kalbėti apie jas visada įdomu. Gali ginčytis, nesutikti, gali sakyti: ne tai sakė, ne ten ieškojo, ne tą rado, tačiau kalbėti apie prasmes yra pats sunkiausias dalykas, bet pats ilgaamžiškiausias. Gintaras mokėjo apie tai šnekėti kalbėti kurdamas metaforas. Paprastai mokslininkai nužudo bet kokį dalyką prisisvaiginę metodologijomis ir teorijomis, tada būna baisiai niūrūs ir parašo baisiai niūrių, nepaskaitomų tekstų. Gintaras žaižaravo metaforomis, ir tos metaforos iki šiol žadina mūsų vaizduotę.“

Istorikas Aurimas Švedas. Evgenios Levin nuotrauka

Kūrė didįjį pasakojimą apie Lietuvą

Istorikui A. Švedui G. Beresnevičius – vienas iš tų žmonių, kurie jam asmeniškai apie pastaruosius trisdešimt metų, nepriklausomybės epochą, kalbėjo įdomiausius dalykus. Jo teigimu, prof. Edvardas Gudavičius (1929–2020) tarsi genialus laikrodininkas sugebėjo Lietuvą kaip mažą sraigtelį įstatyti į laikrodžio mechanizmą ir parodyti Lietuvos ir Europos, Lietuvos ir pasaulio, ir atvirkščiai – pasaulio ir Europos santykius su Lietuva. A. Švedui aktuali ir prasminga atrodo poeto, vertėjo, kultūros istorijos tyrinėtojo Tomo Venclovos Lietuvos buvimo pasaulyje ir pasaulio buvimo Lietuvoje programa. Marius Ivaškevičius, jo nuomone, mąstydamas apie mūsų istoriją, atmintį, iškėlė klausimą, kaip apie tai pasakoti XXI amžiaus vaikams jų žodžiais. 

„Gintaras Beresnevičius tarp keturių yra todėl, nes kalbėjo apie lietuvių išlikimo Europoje uždavinį ir bandė atsakyti į klausimą, kam mums Europa reikalinga. Jis pasakė: identitetas stiprėja veikiant. Bet kuris mokslininkas, tiriantis visuomenės ir kultūros procesus, pasakys – veikite ir būsite gyvi. Jeigu sėdėsite ir verksite, jūsų tapatybė tikrai nestiprės. Taip pat jis kalbėjo apie bazinius buvimo Europoje principus – pirmiausia kad reikia įgalinti tautą“, – svarstė A. Švedas. G. Beresnevičius, anot jo, sakė, kad mažos tautos gali rasti sau partnerių mažose Europos tautose, kad maža tauta turi ieškoti mažų grupių, kurti aljansus, draugauti, nebijoti Europos, gyventi joje komfortiškai, atsidaryti galimybių langus ir mėgautis istorijos jai suteiktu šansu.

„Vis šie keturi žmonės kūrė ar kuria didžiuosius pasakojimus. Mane kankina didžiųjų pasakojimų ilgesys, nes mane kankina prasmės ilgesys. Dažnai darome fundamentalią klaidą – darome negalvodami, ką darome. Gintaras sakė – mes privalome mąstyti apie tai, ką darome“, – tvirtino istorikas A. Švedas.

Universalusis Beresnevičius 

Miesto tyrinėtojui, rašytojui Dariui Pocevičiui atrodo kitaip.

„Beresnevičius, mano supratimu, yra kur kas didingesnis, universalesnis, – svarstė D. Pocevičius. – Jis iš religijos ir mitologijos ištraukė pamatines sąvokas, kuriomis aiškino dabarties pasaulį. Kaip buvo pasaulis surėdytas tada, kai žmonės tikėjo įvairiais dievais ir deivėmis, paskui – vienu dievu monoteistinių religijų epochoje, ir kaip yra šiuolaikiniame pasaulyje. Beresnevičiaus iš senųjų laikų ištraukta ir šiems laikams pritaikyta sistema veikia labai panašiai – panašiai valdomi protai, panašiai žmonės, tauta paklūsta tam tikroms idėjoms, elitui. Ir „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ (retesnė jo knyga), ir „Paruzija“, nors apie tai kalba lyg fantasmagoriška forma, nors joje daug farso kaip literatūrinės priemonės, bet iš tikro abu romanai yra labai socialūs ir kalba apie dabartinę visuomenę: kaip ji veikia, kokias priemones elitas naudoja tam, kad priverstų eilinius žmones elgtis vienaip ar kitaip.

Šis universalumas tinka ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Manau, Beresnevičiaus įžvalgos universalios ir ilgaamžės.“

Miesto tyrinėtojas, rašytojas Darius Pocevičius. Sauliaus Žiūros nuotrauka

Sudievintas personažas tarp studentų

Etnologė Radvilė Racėnaitė prisiminė G. Beresnevičių kaip savo dėstytoją, kai šis skaitė paskaitas Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

„Buvo milžiniškos amfiteatrinės auditorijos, o Gintaras kalbėdavo labai tyliai. Apačioje dugne prie piupitro stovėdavo, ir jeigu ateidavai pavėlavęs ir atsisėsdavai pačiame viršuje – būdavo mirtina tyla. O paskui, kai buvo specialybės paskaitos, į etnologijos, religijotyros kursus visuomet rašydavosi ir istorikai, ir filosofai, ir filologai. Vykdavo varžytuvės, kas atsisės jo paskaitose į pirmus suolus, o tai šiaip studentams nėra būdinga. Vien dėl to, kad viską išgirstum. Ir nebūdavo jokių šiurenimų, pokalbių ar susirašinėjimų.“ 

Nors G. Beresnevičius kalbėdavo tyliai ir nebuvo išskirtinis oratorius, kaip sakė etnologė – jo paskaitos buvo labai įdomios, tai, kaip jis pateikdavo žinią, be galo įtraukdavo: trumpais sakiniais, nevengdamas paradokso, netikėtų šuolių, minties elipsių. 

„Gintaras turėjo prigimtinį mokslininko, religijotyrininko, tyrėjo talentą, didelę mokslinę drąsą nagrinėti temas, kurių niekas prieš tai nebuvo judinęs, ir kelti labai drąsias hipotezes. Be to, jis stažavosi Vokietijoje, todėl buvo sukaupęs didelį kraitį lietuviams neprieinamos metodologinės literatūros, ir vien dėl to jis buvo sudievintas personažas tarp studentų“, – pasakojo ji.