Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka

„Turbūt tai buvo pati pirma premjera nepriklausomoje Lietuvoje“, – taip spektaklį „Ten būti čia“, pristatytą praėjus lygiai 11 dienų po kovo 11-osios, prisimena jo režisierius Oskaras Koršunovas. Bet kokiu atveju tai buvo neabejotinai ryškiausias atsikuriančios Lietuvos teatro įvykis, nebesutilpęs vien tik teatre. Frazes iš spektaklio citavo visi ir visur: jaunimas gatvėje, studentai universitetuose ir netgi pats Vytautas Landsbergis.

Kovo 22-ąją pirmasis O. Koršunovo ir, tikėtina, apskritai pirmasis spektaklis nepriklausomoje Lietuvoje švenčia 30-metį.

1990 metų kovo 11-ąją priimtas ir pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas tapo dabartinio politinio mūsų šalies gyvenimo pradžios atskaitos tašku. Laisvė buvo iškovota ir įteisinta politiškai, tačiau visuomenės laukė kur kas sudėtingesnis darbas – pradėti laisvai mąstyti ir gyventi. Buvo reikalingi ne tik politiniai, socialiniai, bet ir kultūriniai, psichologiniai pokyčiai, buvo reikalinga kitokia savimonė – nebe bailaus ir atsakomybės vengiančio vergo, o savo gyvenimą kurti sugebančio žmogaus mąstysena. 

Viena vertus, galimybę keisti mąstymą ir savimonę suteikė dainuojanti revoliucija, Sąjūdžio mitingai, roko maršai ir Baltijos kelias. Kita vertus, laisvės reikalaujančių žmonių pasisakymuose dažnai dominavo arši patriotinė retorika, atsiskleisdavo ilgam užgniaužtas skausmas ir traumos, aukos kompleksai ir pagieža. O ir pati laisvė buvo dažnai suvokiama kaip atsiribojimas nuo priešo, o ne kaip pastanga kurti naują gyvenimą, kurti save. Akivaizdu, kad tokia pozityvi laisvė besiformuojančiai visuomenei tapo dideliu iššūkiu. Jam reikėjo ieškoti atsako.

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka

Tada man atrodė, kad režisieriui labai svarbu sukurti savo pasaulį, savo teatrą, savo braižą, stilių, savo teatrinę kalbą, besiskiriančią nuo kitų – kitaip režisieriaus funkcijos net neįsivaizdavau.

Laisvė ir avangardas

Šis atsakas pirmiausia buvo atrastas ne politikoje ir ne ekonomikoje, o mene. Jauniems ir išradingiems aktorinio meistriškumo studentams vos dvidešimtmetį perkopęs režisierius O. Koršunovas pasiūlė kurti spektaklį, paremtą tuo metu dar mažai kam žinomo, nuo Stalino laikų valdžios nemėgto OBERIU judėjimui priklausiusio ankstyvojo sovietinio avangardo rašytojo ir dramaturgo Daniilo Charmso kūryba. Taip gimė legendinis O. Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“.

Kodėl Charmso ėmėsi O. Koršunovas? „Nuo pat „Ten būti čia“, – viename interviu prisipažįsta režisierius – turėjau tam tikrą teatro viziją – maniau, kad teatras turi būti paradoksalus, stebinantis, todėl Charmsas atsirado neatsitiktinai, būtent jis tiko tai vizijai įgyvendinti. Tuomet daug skaičiau oberiutų, Antonino Artaud – tai formavo mano teatro supratimą. Tada man atrodė, kad režisieriui labai svarbu sukurti savo pasaulį, savo teatrą, savo braižą, stilių, savo teatrinę kalbą, besiskiriančią nuo kitų – kitaip režisieriaus funkcijos net neįsivaizdavau“, – prisimena režisierius.

„Mes pradėjome mokytis 1989 metais, tai jau buvo toks laikotarpis. Mūsų kursas jau buvo visiškai laisvas. Mes atsisakinėjome įvairių paskaitų – tarkime, dėstomų rusų kalba ar tokių kaip marksizmo kursas. Mes buvome labai laisvi. Pirmame kurse atsirado Šėpos teatras. Dauguma iš šio teatro pradėjo repetuoti Oskaro „Ten būti čia“. Tai buvo antrame studijų kurse. Buvo juntama visiškos laisvės priešaušrė. Oskarui kažkas pasiūlė Charmsą. Mes repeticijose tiesiog skaitėme jo apsakymus ir improvizavome. Galiausiai Oskaras viską sujungė, ir taip gimė spektaklis, kurio pirmas parodymas truko daugiau kaip 3 valandas. Repetuodavome kino studijoje, ten turėjome patalpas. Buvome labai užsidegę“, – šiandien prisiminimais dalijasi spektaklyje vaidinusi Rimantė Valiukaitė.

„Galvoti apie „Ten būti čia“ galime tik būtuoju laiku, nors pavadinimas kaip ir atveria amžino buvimo laike ir erdvėje perspektyvą. Spektaklis gimė 1990-aisiais. Jį prisimindamas kas kartą galvoji, koks įdomus laikas buvo ir koks įdomus procesas vyko. Dar dvejus ar trejus metus prieš „Ten būti čia“ premjerą vargiai ar kas galėjo įsivaizduoti, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę ir valstybingumą. Tuo pat metu vargiai kas galėjo įsivaizduoti, kad gali atsirasti tokio tipo spektaklis, tokio tipo teatras. Bet jis atsirado – taip, kaip ir atsirado mūsų valstybės nepriklausomybė. Žinoma, ji buvo atkurta ir kažkokio paslaptingo planetų išsidėstymo, bet tai nebūtų įvykę be konkrečių didelių žmonių ir daugybės mūsų pastangų. Taigi supuolus planetų išsidėstymui ir tiems, kurie labai norėjo maksimaliai išnaudoti planetų energetiką, tai pavyko padaryti.

Panašiai nutiko ir „Ten būti čia“ atveju. Supuolė begalė aplinkybių, bet vien aplinkybės nepadaro darbo. Likimai suvedė žmones – tuos konkrečius žmones, kurie bendromis pastangomis sukūrė šį spektaklį. Teatras, žinia, yra kolektyvinės kūrybos procesas. Žinoma, kolektyvo darbas neįmanomas be pagrindinės ašies, o ašimi teatre buvo ir lieka, mano galva, režisierius. Bet ne šiaip režisierius, o tas režisierius, kuris supranta, dėl ko jis tai daro, turi viziją, žino, ką nori pasakyti, ir valdo amatą“, – prisimena spektaklio kompozitorius, vienas OKT teatro įkūrėjų Gintaras Sodeika.

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka

Atsitraukimas nuo visuotinio patoso ir bandymas ieškoti kūrybinės laisvės buvo O. Koršunovo ir jo teatro atsakas į tai, kas tuo metu vyko gatvėse, ir kartu tinkamas atsakas pačiai politinei laisvei, jos įtvirtinimas ir įprasminimas.

Naujoji O. Koršunovo teatro vizija – absurdas, paradoksas – kontrapunktavo su tuometine situacija Lietuvoje: „Tada, kai lietuvių kultūra buvo įsitraukusi į dainuojančią revoliuciją, valstybės kūrimą, mes ištraukiame visiškai anarchistišką Daniilą Charmsą, absurdišką, siurrealistinį dalyką, autorių, kuris sako, kad viskas yra dūmai, kad jam labiausiai patinka nesąmonės“, – pasakoja O. Koršunovas.

Režisierius pripažįsta, kad spektaklį kūrę menininkai savitai matė tai, kas tuo metu vyko.

„Jokiu būdu nebuvome priešiški tai ideologijai, kaip piliečiai patys visur dalyvavome. Bet kaip menininkai, patys to nesuvokdami, oponavome. Ir šiandien man tai suprantama – juk buvo labai daug patoso, o tai iš esmės antimeniška ir antiasmeniška. Mums reikėjo atsitraukimo“, – prisimena O. Koršunovas.

„Man atrodo, tuo metu patys ne viską supratome, kas vyksta, bet užsidegimas ir tikėjimas buvo begalinis. Šiandien galima sakyti, kad pavyko. Čia reikėtų prisiminti seną, linksmą ir kartu prasmingą pasakojimą apie talentą ir genijų: talentas pataiko į taikinio dešimtuką be klaidų, o genijus pataiko į tą taikinį, kurio dar niekas nemato. Matau tam tikras paralelių ir tam tikrų genialumo pasireiškimo atvejų ir atkuriant mūsų valstybę, ir atsirandant mūsų „Ten būti čia“, – prisimena G. Sodeika.

Kuriant spektaklį neapsieita ir be kurioziškų situacijų, vėliau padiktavusių kone genialius kūrybinius sprendimus.

„Atsimenu vieną tokį epizodą. Repetavome ir atsidūrėme situacijoje, kai neradome finalinės scenos sprendimo. Einant namo įvyko realus įvykis su pelyte. Vaikinai pamatė pelytę ir pradėjo ją gaudyti. Štai toks nutikimas iš gyvenimo atsirado spektaklyje ir išsprendė jo finalą. Dar pamenu, ilgai kentėjau, nes negalėjau įbėgti į sceną kaip fėja ir pasakyti „Ko tu nori?“ Ir kankinausi, ir verkiau, tačiau niekaip negalėjau to padaryti, kol vieną dieną nepaklausiau to lenkų kalba, ir viskas staiga stojo į vietas. Čia tokios jauno žmogaus kančios, kai negali suvaidinti vieno ar kito dalyko“, – prisimena R. Valiukaitė.

Atsitraukimas nuo visuotinio patoso ir bandymas ieškoti kūrybinės laisvės buvo O. Koršunovo ir jo teatro atsakas į tai, kas tuo metu vyko gatvėse, ir kartu tinkamas atsakas pačiai politinei laisvei, jos įtvirtinimas ir įprasminimas. Politika, visuomeninis diskursas tarsi buvo perkelti į egzistencinį lygmenį, tai, kas buvo uždara, atsivėrė netikrumui, keistumui, nuostabai ir absurdui. Kartu buvo aišku, kad džiugesys dėl išsikovotos laisvės ir dvasinis pakilimas netruks užleisti vietą ir neramiai materialinei egzistencijai: kartu su politine laisve į mūsų šalį atėjo ir laukinis kapitalizmas.

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka

Pasipylė straipsniai ir interviu, susilaukėme didžiulio žiniasklaidos dėmesio, krūvos liaupsių – visa tai mums buvo didžiulis šokas, bet kartu apėmė didelės laimės nuojauta.

Oskaro Koršunovo teatras?

O. Koršunovas prisipažįsta, kad „Ten būti čia“ premjera nebuvo pastebėta iš dalies dėl paties teatro pozicijų revoliucingo gyvenimo akivaizdoje. „Teatras bandė apdainuoti gimstančią valstybę, drauge prarasdamas žiūrovus, nes tai, kas vyko gatvėse, buvo daug stipresnis, tikresnis ir įdomesnis teatras“, – teigia režisierius. Kita vertus, žiūrovai ne iš karto suprato naują O. Koršunovo teatro kalbą.

Tačiau ją suprato Lietuvoje apsilankę tarptautinių festivalių prodiuseriai. „Ten būti čia“ buvo pakviestas į Edinburgo Fringe festivalį ir jame laimėjo pirmąjį prizą.

„Pasipylė straipsniai ir interviu, susilaukėme didžiulio žiniasklaidos dėmesio, krūvos liaupsių – visa tai mums buvo didžiulis šokas, bet kartu apėmė didelės laimės nuojauta“, – prisimena O. Koršunovas.

„Net nepamenu, tas pasisekimas buvo lauktas ar nelauktas. Mes tiesiog labai savimi pasitikėjome ir žinojome, kad sukūrėme gerą spektaklį. Labai smagu, kad vėliau teko labai daug gastroliuoti ir apvažiuoti kone pusę pasaulio. Prisimenu gastroles į Londoną. Iš pradžių dekoracijas veždavomės kartu su savimi. Atvykome į Londoną, ir ten mūsų niekas nepasitiko. Mes stovėjome su visomis dekoracijomis ir nežinojome, ką daryti. Tada patys nuėjome į policiją. Sakome: „Mes atvažiavome, tačiau niekas mūsų nepasitinka ir nežinome, ką daryti.“

Tada policija paskambino į lietuvių namus. Atvažiavo jų pirmininkas ir mus pasiėmė bei susisiekė su mus kvietusia prodiusere. Londone vaidinome dvi savaites, sekmadieniais netgi po du kartus. Žiūrovų buvo nedaug – vieną kartą netgi juokėmės, kad dviejų veiksmų spektaklį vaidinome dviem žiūrovams“, – prisiminimais dalijasi R. Valiukaitė.

Lietuvoje spektaklį pažiūrėjęs teatro kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją „Oskaro Koršunovo teatras?“. O teatrologė Rūta Vanagaitė pakvietė „Ten būti čia“ į Jaunimo teatrą. Šis spektaklis buvo pervadintas į „Paūmėjimus“ ir tapo vieninteliu tą sezoną rodomu moratoriumą paskelbusio Jaunimo teatro spektakliu.

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“. OKT archyvo nuotrauka

Kai padėtis taip radikaliai pasikeitė, vertybės apsivertė, daugelis išgyveno tą jauseną, kad viskas yra efemeriška. Manau, kad ši nuojauta ir pasireiškė spektaklyje „Ten būti čia“, nors tada mes taip sąmoningai ir neformulavome. Kai laikas laužo mūsų giluminius sąmonės sluoksnius, mes galime to ir nejausti, bet teatras privalo apie tai kalbėti.

Spektaklis, cituotas gatvėje

Galiausiai spektaklio kalbą suprato ir publika. O. Koršunovas prisimena, kad kultines spektaklio frazes „viskas dūmai“, „viens du trys – niekas neįvyko“ buvo galima išgirsti ir kavinėse, ir troleibusuose. Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis viename straipsnyje teigė, kad Kovo 11-ąją nebuvo kaip tame spektaklyje, kur „viens du trys – niekas neįvyko“. Pats spektaklis buvo rodomas dar maždaug dešimt metų, o aktoriaus Remigijaus Bilinsko-Beno pokštai pavertė jį „Ten būti čia“ siela.

„Man tai sukelia gražių prisiminimų. Buvo faina. Spektaklyje „Ten būti čia“ mes atlikome kažkokius savo prigimtinius dalykus. Praėjome tą etapą, dabar yra kitas etapas“, – charmsišką periodą prisimena aktorius R. Bilinskas-Benas.

Būtent šio aktoriaus vaidinamas personažas pabaigoje klausia: kas gali pakeisti įvykių eigą žemėje ir kitose planetose? Jam atsakoma: pelytė. Pasak O. Koršunovo, šiuo sakiniu buvo išreikšta tai, kaip jautėsi žmonės tuomet, kai po ilgos brežnevinės stagnacijos atėjo tokie staigūs, ryškūs ir milžiniški pokyčiai.

„Kai padėtis taip radikaliai pasikeitė, vertybės apsivertė, daugelis išgyveno tą jauseną, kad viskas yra efemeriška. Manau, kad ši nuojauta ir pasireiškė spektaklyje „Ten būti čia“, nors tada mes taip sąmoningai ir neformulavome. Kai laikas laužo mūsų giluminius sąmonės sluoksnius, mes galime to ir nejausti, bet teatras privalo apie tai kalbėti“, – teigia režisierius.

Ar šiandien menininkai taip pat būtų tokie pat drąsūs? Konkretų atsakymą rasti sudėtinga.

„Aš manau, kad statant „Ten būti čia“ situaciją diktavo ir laikas. Kita vertus, kai esi jaunas, kai mokaisi ir esi tarp bendraminčių, ta laisvė, kūrybingumas ir energija yra natūralūs dalykai. Manau, kad dabartiniai studentai yra tokie pat. Juolab kad jiems laisvė jau yra kasdienybė, jie nežino, ką reiškia bijoti vienos ar kitos temos“, – teigia R. Valiukaitė.

„Į klausimą, ar šiandien būtume tokie pat drąsūs, galima atsakyti tik savo elgesiu ir veiksmais. Kitaip atsakymas būtų nesąžiningas. Šiandien aplinkybės yra, viena vertus, nebe tokios, kita vertus – panašios. Aš manau, kad mūsų aplinkoje turi būti žmonių, kurie gali ir vėl tarti tokį žodį. Nežinau, gal tai jau nebe mes? Gal tai gali ir turi padaryti jaunesnė karta, tikinti tuo, ką daro? Bet mūsų parakas irgi dar nesudrėkęs. Manau, kad dabar yra geras laikas pasakyti ir padaryti ką nors prasmingo, nes jaučiamas bendras sutrikimas ir nebežinojimas, dėl ko viskas vyksta“, – pasakoja G. Sodeika.