Jėzus išvyko iš Samarijos į Galilėją. Jis pats buvo pareiškęs: „Pranašas negerbiamas savo tėviškėje“. Kai jis pasiekė Galilėją, galilėjiečiai priėmė jį su džiaugsmu, nes buvo matę jo darbus per šventes Jeruzalėje; mat, jie buvo nukeliavę į tas šventes.
    Jis vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. O Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas jį, ir maldavo eiti ir išgydyti jo sūnų, kuris buvo marinamas.
    Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“.
    O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė“.
    Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir išėjo namo.
    Pareinantį jį pasitiko tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis“. Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas“. Ir įtikėjo jis pats ir visi jo namai.
    Tai buvo antras stebuklas, kurį Jėzus padarė, sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda SDB

„Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite.“ O kas gi iš mūsų netrokštų pasakyti: jei padarytum nors vieną nedidelį ženklą, stebuklą, tai tvirtai tikėčiau! Kartais mums atrodo, kad mažas stebuklėlis mums padėtų. Turbūt dėl to nuolat yra žmonių, ieškančių ypatingų ženklų, stebuklų, įvykių. Žmonių, kurie bėga nuo vienos šventovės prie kitos, renka šventųjų paveikslus ir relikvijas, pašventinus daiktus, nuolat ieško geresnio pamokslininko.

Ar šie dalykai yra blogi? Ne, problema ta, kad pradedama ieškoti ypatingų dalykų, pamirštant Jėzų.

Šiandien Evangelijoje Jėzus neatsisako padėti. Jis pats pripažino, kad Jo tėviškėje nebuvo gerbiamas, nebuvo į Jį įtikėta. Žinodamas, kad kai kurie ieško vien spektaklio, neatsisakė padėti karaliaus valdininkui. Jėzaus tikslas – ne gydyti žmonės, bet atvesti juos prie Dievo. Dėl to Jis sutiko padėti, nors valdininko tikėjimas buvo silpnas. Galutinai „įtikėjo jis pats ir visi jo namai“.

Kitame savo palyginime apie turtuolį ir Lozorių (Lk 16,19–31) mums pareiškia, kad turime visko, ko mums reikia mūsų tikėjimui ir išganymui. Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų. Nepadės ypatingi ženklai, nepadės relikvijos ir t. t., jei neklausome Mozės, t. y. pasakytų mums Dievo žodžių, jei tikime arba vien „teoriškai“, savo širdy, t. y. nepraktikuojame arba „praktikuojame“ vien išoriškai.

Jėzus iš mūsų laukia tvirto tikėjimo, paremto ir gyvenimu, ir malda, ir paklusnumu Dievo Žodžiui. Tik tada pašventinti daiktai, stebuklai bus mūsų tikėjimo papuošimas, gražus, nors nebūtinas. Kaip liudija šv. Paulius Laiške filipiečiams: visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe (Flp 3, 8).

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai