Matilda Olkinaitė. Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Keista šiemet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai. Kada aš išlydžiu savo draugą, man rodosi: aš jo niekad daugiau nepamatysiu.“ Tokius žodžius savo dienoraštyje 1940-ųjų metų rugpjūčio 15 d. rašė Matilda Olkinaitė, aštuoniolikmetė žydaitė iš Panemunėlio miestelio (Rokiškio apskritis). Matilda buvo žinoma kaip garsėjanti poetė, jos eilėraščius spausdino tarpukario vaikų žurnalai „Kregždutė“ ir „Žvaigždutė“, 1935–1936 m. žurnale „Aušrelė“ juos skaitė lenkų okupuoto Vilniaus lietuvių vaikai. Matildos eiles publikavo ir Kaune leidžiamas žurnalas moksleiviams „Mokslo dienos“. Žymus tarpukario pedagogas ir žurnalistas Stasys Tijūnaitis, anksti įžvelgęs neeilinį talentą, linkėjo jaunajai poetei „eiti į gyvenimą su tokiu darbingumu, kokiu ėjai lig šiol...“

Gyventi Matildai buvo likę mažiau nei metai… 

Talentinga Panemunėlio poetė 

Matilda Olkinaitė gimė 1922 m. birželio 6 d. Panemunėlyje, miestelio vaistininko Noacho Olkino ir medicinos sesers Asnos Olkinienės šeimoje. Augo kartu su broliu Ilja, sesėmis Mindele ir Grunia. Matildos tėtis buvo labai gerbiamas Panemunėlio žmonių, nes nesiekė pelnytis iš sergančiųjų, kuriems dažnai paskirdavo vaistų nemokamai, sakydamas: „Sumokėsite, jei mano vaistai padės pasveikti.“ Archyvai liudija, kad Noachas buvo kilęs iš Vilniaus, o jo tėvas Josifas Olkinas taip pat buvo medikas. Noachas, studijuodamas farmaciją, 1914–1918 m. dirbo Gustavo Elijo Širvinto vaistinėje Vokiečių g. 15. 1919 m., baigęs farmacijos kursus Kaune, įgijo provizoriaus padėjėjo laipsnį ir atsikėlė į Panemunėlį, čia atidarė vaistinę, kuriai vadovavo iki savo žūties 1941 m. liepos 10 d. 

Panemunėlyje Noachas Olkinas susidraugavo su parapijos kunigu Juozapu Matelioniu, kuriam kaip draugystės ženklą padovanojo drožinėtą ąžuolinę klausyklą, kuri ir dabar tebestovi netoli bažnyčios durų. Jis buvo griežtas, bet mylintis tėvas Matildai, anksti įžvelgęs dukros talentą ir reikalavęs maksimalių pastangų jam lavinti. Matilda savo dienoraštyje rašė: „Vakare papa visuomet sako: „Dar viena diena praėjo.“ Tai sakoma man: dar viena diena praėjo, o aš nieko nenuveikiau. Turiu prisipažinti: aš mėgstu ginčytis su papa. Ginčai būna kultūringi ir retai kada išeina iš padorumo ribos. Papa neramiai žiūri į mano ateitį, o aš viską išdėstau keliais šabloniškais sakiniais. Papai skaudu dėl mano nerašymo. O aš randu kokį pateisinimą, kuriuo pati netikiu ir kuriam niekas netiki.“ 

Lietuvą okupavę sovietai nacionalizavo Noacho Olkino vaistinę, šeimai prasidėjo sunkūs laikai. „Kaip mane kankina tos dienos, kad visi vaikšto kaip įelektrizuoti ir iš kiekvieno šoka kibirkštys... – tomis dienomis savo dienoraštyje rašė Matilda, beje, čia pat pridurdama: „bereikia baltai ir gražiai dengti stalą, užžiebti lempą – ir papa, užgirdęs Štrauso valsą, ima mosikuoti rankomis, vesdamas kurią iš dukterų šokti.“ 

1940-aisiais Matilda, Rokiškio J.Tumo-Vaižganto gimnazijos absolventė ir viena talentingiausių savo krašto literačių, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti filologiją ir slavistiką. Kartu su Matilda Olkinaite universitete tuo metu studijavo Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Nyliūnas, Vanda Zaborskaitė. Būsimąsias Lietuvos žvaigždes globojo V. Mykolaitis-Putinas. Matilda buvo palankiai sutikta universiteto studentų literatų draugijoje, jos poeziją ėmė skelbti „Lietuvos žinios“, ji netgi svajojo išleisti savo pirmąją knygą. 

Matilda Olkinaitė 1939 m. Vilniaus universiteto archyvo nuotrauka

Studijuodama Vilniuje, Matilda iš pradžių nuomojosi kambarį J. Basanavičiaus g. 16-ajame name. Lankė paskaitas, operą, šokius, dienoraštyje rašė apie savo meilę JAM, kurio vardą slėpė netgi pati nuo savęs. Nuotaikų potvyniai ir atoslūgiai, svajonės, laiškų nuo JO laukimas, nusivylimas, lūkesčiai, džiaugsmai ir sielvartas būdavo patikimi mylimojo dovanotam dienoraščiui, nuo svetimo žvilgsnio užrakinamam specialia spynele. Pirmasis įrašas dienoraštyje atsirado 1940-ųjų rugpjūčio 15 d., paskutinysis – 1941-ųjų vasario 28-ąją. Keistas sutapimas – po daugybės metų dienoraštis vėl atsiras tame pačiame name J. Basanavičiaus gatvėje, teatrologės Irenos Veisaitės bute. Jį atneš sovietų pulkininkas Matulionis, prieš karą pažinojęs Olkinų šeimą. Nežinia, kokiu būdu šis dienoraštis pakliuvo Matulioniui; gal, kaip spėja I. Veisaitė, jam jį perdavė Matildos brolis Ilja, vėliau keistomis aplinkybėmis žuvęs Rūdninkų girioje, kurioje prieš nacius kovojo kartu su sovietiniais partizanais. 

Nuo 1940-ųjų rudens iki 1941-ųjų birželio Matilda kartu su broliu Ilja ir jo sužadėtine Liza Abramson gyveno Pylimo g. 46 namo bute nr. 3. Brolis rengėsi vestuvėms, tačiau prasidėjęs karas sugriovė jaunų žmonių planus. Nesuspėję pasitraukti į Baltarusiją, Ilja su Liza buvo priversti grįžti į Kauną, kur pakliuvo į getą. Jų vestuvės įvyko gete. Ilja įsitraukė į ginkluotą geto pogrindį, vėliau prisijungė prie Rūdninkų girios partizanų. Matildos brolienę Lizą išslapstė ir nuo mirties išgelbėjo akių gydytoja Elena Kutorgienė, o vėliau ją priglaudė Krakių šv. Kotrynos moterų vienuolyno seserys. 

O Matilda, prasidėjus Vilniaus bombardavimui, grįžo pas tėvus, į Panemunėlį. 

Mėlynas paukštis 

Per padangę tolimą

Skrido paukštis mėlynas,

Ir įstrigo strėlės trys juodą mirtį nešdamos

Ir krūtinę pervėrė paukščio

Skaisčiai mėlyno.

(Matilda Olkinaitė, 1940 m.) 

Matildos dienoraštis. Laimos Vincės nuotrauka

Apie Matildą Olkinaitę prof. I. Veisaitė sužinojo atsitiktinai: 1987-aisiais Matildos eilėraščių sąsiuvinį jai atnešė literatūros tyrinėtojas, germanistas, vargonininkas Alfredas Andrijauskas, grodavęs bažnyčiose. Eilėraščius jam perdavė Panemunėlio bažnyčios klebonas Juozapas Matelionis, slapstęs Olkinų šeimą klebonijoje nuo pradėjusių siautėti nacių ir baltaraiščių. Kunigo Juozo Vaičionio, Matildos draugo ir bendraklasio liudijimu, vieną vėlyvą naktį Noachas Olkinas išėjo pasivaikščioti ir išvydo užrašą, skelbiantį, kad kiekvieno, slapstančio žydą, laukia mirtis. Tą pačią naktį kartu su savo šeima jis pasidavė naciams. 

Kartu su Olkinais buvo suimta ir Panemunėlio malūnininko Jofės šeima. Abi šeimos iš pradžių buvo laikomos geležinkelio stotyje, o vėliau uždarytos buvusiose arklidėse. Miestelio žmonės buvo šokiruoti, niekas nesuprato, kas vyksta. Uždarytiesiems bičiuliai ir pažįstami nešdavo maistą, o Matildai netgi siūlė pabėgti, tačiau ji atsisakė palikti savo šeimą. 

Tą baisiąją 1941-ųjų vasarą iki šiol prisimena Matildos jaunesniosios sesers Grunios draugė Genovaitė Šukytė-Grigėnienė. „Mano motina jaudinosi, kad tos šeimos neturi kur gamintis maisto, tad ji kasdien virdavo sriubą, ruošdavo pietus Olkinams ir kitiems. Sukraudavo visą maistą į vežimą, pakinkydavo arklį ir siųsdavo mane jį nuvežti į už trijų kilometrų esančias arklides, kur buvo įkalintos tos šeimos.“ Nors aplink žmonės kalbėjo, jog žydus šaudo, niekas netikėjo, kad kas nors galėtų pasikėsinti prieš sulaikytuosius žmones ir ypač vaikus. Genovaitės tėtis, buvęs Seimo narys, sakė: „Niekas neturi teisės jų šaudyti...“ Bet po kelių dienų nuvykusi Genovaitė savo draugės šeimos ir jų bičiulių jau neberado. Tik po kelių savaičių žmonės sužinojo, kad Olkinų ir Jofių šeimos buvo sušaudytos Kavoliškio miške. 

1941-ųjų liepos 10 d. įvykdytą nusikaltimą stebėjo pasislėpę už šieno stirtos ūkininkas Petras Šarkauskas ir jo dukra. Jie matė, kaip nedidelis būrys baltaraiščių pasirodė nuošaliame kelyje iš Panemunėlio į Kavoliškį. Iš pradžių jie kasė duobes, o vėliau trumpam dingo. Netrukus pasirodė du arkliais traukiami vežimai, kuriuose sėdėjo žmonės su ant galvų uždėtais  maišais. Privažiavus mišką žmonėms buvo liepta išlipti, pasigirdo riksmai ir šūviai... Tik kitą dieną išdrįsę ten nueiti aplinkiniai gyventojai atrado negiliai užkastus devynis kūnus... 

Tą vietą vadino Sachara. Po Olkinų ir Jofių žudynių žmonės jos vengė. Jei tekdavo praeiti, vyrai ir berniukai nusiimdavo kepures. Kalbama, kad vienas žudikų išprotėjo, kiti pabėgo su besitraukiančiais naciais, dar vieną nuteisė. Daugybę metų nekaltųjų žudynes slėpė nejaukios tylos skraistė. 

Matildos sugrįžimas 

Teatrologė Irena Veisaitė. Martyno Kundroto nuotrauka

Po Panemunėlio bažnyčios altoriumi išslapstytą 33 Matildos eilėraščių sąsiuvinį ir dienoraštį prof. Irena Veisaitė saugojo trisdešimt metų. Ją be galo sukrėtė jaunos merginos, jos bendraamžės, lemtis. „Kai man į rankas pateko Matildos eilėraščių sąsiuvinis, tiesiog fiziškai pajutau: turiu suteikti jai balsą, kad išgirstų kiti. Perskaičiusi jos eilėraščius supratau, kad ji labai daug ką nujautė ir norėjo būti išgirsta, kalbėti „minioms ir tautoms...“ 

Gyvendama labai sudėtingais ir permainingais laikais, Matilda tiesiog pranašiškai nujautė ištiksiančias Lietuvą negandas – tą „tiesos ar pasakos“ viziją dar 1938-aisiais ji išliejo savo eilėraštyje apie tris geltonkases, mėlynų akių seseris: 

Paskui kažkas nusinešė

Ir saulę, ir gėles.

Išėjo jaunos seserys

Į tolimas šalis. 

Savo eiles Matilda rašė lietuviškai, nors tai galbūt ne visuomet patiko kai kuriems jos pažįstamiems, raginusiems rašyti jidiš kalba. Nesižavėjo ji ir brolio Iljos komunistavimu. Visa ta raudonoji sumaištis ir nenuoširdžios pripažintų poetų liaupsės komunizmui Matildai buvo atgrasios. Savo dienoraštyje ji rašė: „Nejaugi komunizmas ir jo idėjos negali būti išreikštos eilėraščiu, kuriame dominuotų ne griovimas, bet kūryba, ne neapykanta, o meilė?“ 

2018 m. vasarą Matildos Olkinaitės eilėraščius I. Veisaitė perdavė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, kuris juos išleido, padedamas gausaus rėmėjų būrio. Eilėraščius nusifotografavo ir į anglų kalbą išvertė JAV lietuvė rašytoja Laima Vincė. Pasak L. Vincės, Lietuvoje išleidus knygą apie Matildą, netrukus ji bus leidžiama JAV. Matildos eilės ir tragiška jos istorija keliaus per valstybes ir tautas. 

2016 m. lapkričio 18 d. Matildos ir jos šeimos istorija atgimė Panemunėlio kultūros namų scenoje. Pagal Matildos eilėraščius, dienoraštį ir muziejininkės Violetos Aleknienės pasakojimą pjesę „Nutildytos mūzos“ parašė Rokiškio saviveiklinio teatro vadovė ir dramaturgė Neringa Danienė.

Olkinų šeima suvaidinta spektaklyje „Nutildytos mūzos“ (režisierė Neringa Danienė). Rokiškio teatro archyvo nuotrauka

„Vakaras nepaprastai sujaudino visus Panemunėlio žmones ir mus pačius, – sakė spektaklio autorė, – nes vaidinome istoriją, kuri būtent čia ir įvyko… Auditorija verkė, mes verkėme. Visi jautė, kad spektaklio veiksmas vyksta čia ir dabar. Jautėmės taip, tarsi baksnotume į atvirą žaizdą. „Nutildytas mūzas“ suvaidinome dvidešimt kartų ir kaskart patirdavome tą patį.“ 

Nepraėjus nė metams po spektaklio premjeros, Rokiškio krašto žmonės pastatė paminklinį akmenį toje vietoje, kurioje buvo nužudyti niekuo nekalti žmonės. Tautodailininkas Vidmantas Zakarka Matildos Olkinaitės atminimui išdrožė koplytstulpį. Dešimtmečiais į atminties paribius nustumta Matildos ir jos tautos tragedija sugrįžta į mūsų gyvenimą, keldama klausimą: kodėl tai įvyko? 

Olkinų ir Jofių šeimų atminimui skirtas memorialas Panemunėlyje. Rokiškio teatro archyvo nuotrauka

Mano tauta 

Dvi juodos akys vėl užsiliepsnojo

Negęstančiu, nemirštančiu skausmu

O jie – pro šalį eina ir praeina,

O man, o Viešpatie, taip neapsakoma.

 

Jūs girdit? Girdit klaikų juoką?

Kalnai, kalnai drebės nuo jo –

Ir upės alps, ir jūros alps –

Ir verks akmuo, ir verks akmuo.

 

Jūs juokiatės? Jūs einat ir praeinat

O man, o Viešpatie, taip neapsakomai baugu

Tas juokas – toks klaikus... Ir akys juodos dega

Negęstančiu, nemirštančiu skausmu.

(Matilda Olkinaitė, 1938.11.26)

Tekstas parengtas pagal knygą „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019 m., sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas).