Dominik Wilczewski. Bartosz Frątczak nuotrauka.

Teksto autorius Dominikas Wilczewski – politologas, žurnalistas, analitikas, Balstogės universiteto doktorantas

Cešynas – nedidelis miestas Lenkijos ir Čekijos pasienyje. Tiksliau sakant – miestas abiejose sienos pusėse, nes Čekijos pusėje, ant Olsos upės kranto, išsidėstęs ir Česky Tešynas. Seniau tai buvo vienas miestas. Ir šiandien, jei tik kas paklaustų, visi abiejų miestų gyventojai atsakytų: „Nėra jokio lenkų ar čekų Cešyno – Cešynas vientisas.“

Deja, dėl koronaviruso pandemijos ir su tuo susijusių apribojimų Cešynas buvo perskirtas į du atskirus miestus. Negalima laisvai peržengti sienos, o iki karantino tai buvo normalu. Pereiti į kitą pusę gali tik ten dirbantis ir negalintis to daryti iš namų. Susirūpinusi šia situacija, vietinių lenkų aktyvistų pora ant Olsos kranto iškabino juostą su užrašu čekų kalba „Stýská se mi po tobě, Čechu“ (liet. „Ilgiuosi tavęs, čeke“). Netrukus kitoje pusėje pasirodė ir antra juosta su užrašu: „I ja za tobą, Polaku“ (liet. „Ir aš tavęs, lenke“). Tai kuklus gestas, bet gal padės abiejų miesto pusių gyventojams ištverti šį nelengvą laiką.

Praeityje būdavo kitaip, nes šio miesto ir šios žemės istorija – sudėtinga, panaši į Vilniaus. Iki 1918 m. Cešynas buvo vietinės kunigaikštystės, priklausiusios Austrijos-Vengrijos imperijai, sostinė. Tai buvo daugelio tautų ir konfesijų žemė: šalia gyveno lenkai, čekai, vokiečiai, slovakai ir žydai, buvo katalikų ir evangelikų. Kai Habsburgų imperija žlugo, Cešyno kunigaikštystė tapo ginčo tarp Lenkijos ir Čekoslovakijos objektu. Čekai teigė, kad tai jų istorinės valstybės dalis, o Lenkija – jog dauguma gyventojų – lenkai, apsisprendę susivienyti su Lenkija. Kadangi Cešyno kunigaikštystėje buvo labai išvystyta pramonė, abiem jaunoms valstybėms ši žemė buvo reikalinga.

Po to klostėsi ilga ir dramatiška istorija. Vyko ir derybos, ir karas, net ir karo nusikaltimai, galų gale per Cešyną tekanti Olsa tapo Čekoslovakijos ir Lenkijos siena. Lenkija su tuo nesusitaikė. 1938 m., po Miuncheno sutarties diktato, Varšuva įteikė ultimatumą Čekoslovakijai ir užėmė  senosios kunigaikštystės dalį čekų sienos pusėje. Anksčiau Čekoslovakijos valdžia visus gyventojus priverstinai čekizavo, o po 1938-ųjų lenkų valdžia ėmė visus lenkinti – taip pat priverstinai. Tai tęsėsi trumpiau nei metus, nes 1939 m. rugsėjo 1 d., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visas Cešyno kraštas buvo okupuotas. Po karo pagal ankstesnį Lenkijos ultimatumą Olsa vėl atskyrė Lenkiją ir Čekoslovakiją. Ši siena tebėra ir šiandien.

wikipedia.org nuotrauka

Dar neseniai padėtis atrodė visiškai kitaip: įstojus į ES, išnyko sienos, užtvarai ir pasienio apsaugos postai. Niekam nerūpėjo domėtis asmens dokumentais: kiekvienas galėjo laisvai pereiti iš Lenkijos į Čekijos pusę ir atgal. Kasmet, gegužės pradžioje, abiejose miesto pusėse vyko kino festivalis „Kinas prie sienos“. Iš ryto galėjai žiūrėti filmą čekų pusėje, po pietų – lenkų pusėje, o po to grįžti į Čekiją ir atsigerti alaus viename iš daugelio barų. Ar tai reiškia, kad visos problemos ir įtampos išnyko, o blogi laikai nuėjo į užmarštį? Suprantama, kad ne viskas puiku. Bet atviros sienos tikriausiai padėjo Cešyno ir Tešyno žmonėms suartėti. Čekijos pusėje vis dar egzistuoja gana didelė ir gerai organizuota lenkų bendruomenė, veikia lenkų mokyklos, draugijos, klubai, žiniasklaida, o katalikų ir evangelikų bažnyčiose vyksta pamaldos lenkų kalba. Yra net dvikalbės lentelės! Žinoma, daug (ypač jaunų) žmonių išvažiuoja: į Ostravą, į Prahą, į Katovicus, į Varšuvą. Išsaugoti lenkišką tapatybę – nelengva užduotis. Metai po metų lenkų gyventojų skaičius Čekijos pusėje mažėja. Tačiau jie vis dar laikosi.

Kadaise lankydavausi Cešyne ir Tešyne, nors nepasakyčiau, kad gerai susipažinau su šituo kraštu. Vis dėlto, sužinojęs apie akciją su užrašais „Ilgiuosi tavęs, čeke“, „Ir aš tavęs, lenke“, mąsčiau apie Lietuvą. Dar visai neseniai planavau pavasarį aplankyti Vilnių. Turiu rimtų užduočių, kurioms reikia surinkti medžiagą, daryti interviu, susitikti su įdomiais žmonėmis, kelti klausimų apie Lietuvos istoriją, sudėtingus santykius su kaimynais ir kitų tautybių bendrapiliečiais, ateitį, likimą, kuris mūsų laukia artimiausiu metu. Šiandien jau niekas neaišku. Negali būti tikras, kas atsitiks rytoj. Kas drįstų prognozuoti, koks bus Lietuvos likimas? Dar kovo 11-ąją sveikinau draugus ir drauges Lietuvoje Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečio proga, o kitą dieną Lenkijoje ėmė uždaryti mokyklas ir skatinti visus, kas gali, dirbti iš namų. Visa šalis priėmė naujas gyvenimo taisykles.

Galvodamas apie Cešyną, galvoju ir apie Lietuvą. Man gaila, kad Lenkijos ir Lietuvos pasienyje nėra tokio miesto kaip Cešynas, kur per vieną dieną galima keliskart pabūti skirtingose sienos pusėse. Rytą apsipirkti Biedronkoje, pietums pavalgyti cepelinų lietuvių pusėje, o po to grįžti atgal į Lenkiją. Arba atvirkščiai. Kad iš tikrųjų pajaustume, jog esame artimi. Žinoma, yra Lietuvos ir Lenkijos pasienis, kur irgi buvau ne vieną kartą. Bet iš Seinų į Lazdijus daugiau kaip 20 km, net tiesioginio autobuso nėra, tai kitaip nei su savo mašina negali nuvykti.

„The First News“ fotomontažas.

O norėčiau atsistoti ant upės kranto ir taip pat pareikšti: „Ilgiuosi tavęs, lietuvi.“ Pasakyti, kad mums – kaip ir jums – rūpi šita situacija, kad mes – kaip ir jūs – ilgimės artimųjų, su kuriais negalime susitikti ir jų apkabinti, kad mes – kaip ir jūs – pykstame ant savo valdžios (kaip ir jūs ant savo), dėl to, kad nebuvo ir nėra pasiruošta tokiai situacijai (nors teigė, kad buvo, ir teigia, kad yra), kad pykstame ant savo valdžios (kaip ir jūs ant mūsų) dėl to, kad taip ilgai delsė organizuoti humanitarinį koridorių Baltijos šalių gyventojams pervažiuoti per Lenkiją. Tik mes nejuokaujame – kaip jūs – kur dingo prezidentas, nes mūsų prezidentas beveik neišnyksta iš televizijos ekranų. Bet mes didžiuojamės savo (kaip ir jūs savo) medikais, ir mes – kaip ir jūs – esame įsitikinę, kad, kai baigsis šis nelengvas laikas, neužteks tik aplodismentų ir pagyrimų. Sveikatos apsauga turi gauti tinkamą paramą, o medikai – orius atlyginimus.

Nežinau, koks bus mūsų pasaulis po pandemijos. Norėčiau tikėtis, kad geresnis negu dabar, bet suprantu, jog tai naivu. Vis dėlto tikiuosi, kad, kai vėl bus atvertos sienos, neatversime durų ksenofobijai, rasizmui, netolerancijai. Tai išliks, kaip ir virusai išlieka, bet, kovodami su jais, stipriname imunitetą, tampame atsparesni.

Karantinui pasibaigus, mes susitiksime prie sienos be užtvarų ir kontrolės Varšuvoje, Vilniuje, kur nors.

Ilgiuosi tavęs, lietuvi! Lik sveikas!