Koronavirusas Taivane.

EPA nuotrauka

Tai šv. Augustino žodžiai: „Žmonės sako, kad blogi laikai, sunkūs laikai. Bet gyvenkime protingai, ir laikai bus geri. Kokie esame mes, tokie ir laikai.“

Išsigandome, kad gyvenimas tapo nesaugus ir neprognozuojamas. Niekam iš tikro neaišku, kas laukia rytoj, poryt ar po kelių karantino savaičių. O kas sakė, kad gyvenimas turi būti saugus? Mes trapūs, todėl turime įgimtą saugumo poreikį, kad išliktume ir pasitikėtume kitais. Bet kalbu ne apie tai, o apie pamatinę nuostatą gyvenimo atžvilgiu. Gyvenimas niekada nebuvo saugus, ir tai yra jo mastas, iššūkis bei grožis. Kai mes nuo jo apsidraudėme ir pradėjome jį visaip niokoti bėgdami, vartodami ir kurdami jam pakaitalus, tai sukėlė susvetimėjimą, vienatvę, beprasmiškumą, nekokius demografinius rodiklius ir „depresiją“, kuri pasitelkiama kaip lengviausiai pritaikoma diagnozė.

Neketinu juokauti apie koronavirusą – ką jis paliečia, linksma nėra. Bet gerai, kad tai ne Ebola, ne šiltinė ir net ne tymai, kol vakcinų nuo jų nebuvo. Gripas kasmet nusineša kelias dešimtis tūkstančių Europos Sąjungos piliečių gyvybių, bet mūsų tai nejaudino, kaip ir kažkur vykstantis karas. Ir pabėgėliai ne daug ką jaudino, kol nepradėjo matytis ir Lietuvoje.

Bet tas nematomas karūnuotasis, apie kurį gąsdinančiai rašo, kas išmano ir kas ne, pridėjus tinkamų / netinkamų antraščių bei kraupokų nuotraukų, mus baugina. Gąsdina ir „drąsuoliai“, kurie, grįžę iš svetur, trainiojasi aplink ir dar giriasi. Nesąmoningai jaučiame, kad mums kelia nerimą kažkas giliau. Tačiau kas? Gal nykstantis mūsų pačių susikurto gyvenimo įvaizdis? Kalbu apie baimę ir nežinią praradus savo kasdienybę, planus, įpročius, o kai kam ir rimtesnius dalykus – darbą, atlygį, pajamas, būtiną poilsį. Gerai, kad bent dalis mūsų už tuos žmones meldžiasi.

Karantinas Ignalinoje.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Malda turi įstabią galią – nelieka teisiųjų ir ne, nelieka priešų, jei meldiesi už tuos, kuriuos tokiais laikai. Maldoje susitinkama, malda kai ką mumyse keičia. Panašu, kad išeiname į tikrą gavėnią, kurios liko nebedaug. Bet toks matavimas – pagal kalendorių. Dabar gavėnia išsitęsė ir beldžiasi į vidų, nes nebeužteks skubiai atliktos velykinės išpažinties pagal nuodėmių sąrašą maldaknygėje. Sulėtėjęs laikas, vidinis klausimas „kas toliau?“ ir savo „ardomąjį darbą“ vykdantis nerimas kviečia atsigręžti į savo vidinę tamsą, kurios vengiu. Joje – mano baimės, neatleidimas, atšalę santykiai, gal užslopintas pyktis, vienatvė ir dar nemažai kas. Ar turiu ką atnešti prie Kristaus Kryžiaus, kad susitaikyčiau su Jo man dovanojamu gyvenimu? Gal dabar suteikiamas metas tą atpažinti, kad ramiai atsiverčiau atgailai, be kurios išpažintis nieko nekeičia? O tam reikia tylos – vidinės ir išorinės – nenaršant po portalus su nereikalinga informacija, kuri kelia nerimą. Jis juk neapsaugos, bet nusilpninti imunitetą tikrai gali. Todėl tyla, malda ir pasitikėjimas mylinčia Dievo valia yra tikrasis iššūkis ir tikrasis šansas palengva įgauti ramybę bet kurioje situacijoje.

Nors Biblijoje kvietimas atgailai yra pagrindinis motyvas, šiais laikais nedaug kalbama apie atgailą. Gal todėl, kad įsigali paviršutiniškumas, gal bijomasi, kad kviečiant atgailai žmones išgąsdinsi, ir jie nebeateis. Arba manoma, jog atgaila prieštarauja visa viršijančiam Dievo Gailestingumui. Bet juk yra atvirkščiai. Tik klausimas, ar suprantame, kas yra atgaila? Tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamentuose atgaila reiškia atsigręžimą, kuris pakeičia mąstysenos kryptį, kai atsigręžiu į Viešpatį visa širdimi. O kartu ji reiškia ir būtinybę keisti savo gyvenimo būdą. Todėl graikiškas žodis metanoia reiškia ir atgailą, ir atsivertimą. Tačiau niekas manęs neatvers ir pačiam ne ką geriau pavyks, jei tai nebus Dievo malonės darbas, ko visad „sugrudusia širdimi“ reikia prašyti. Todėl vien mano apgailestavimo, ašarų ir paviršutinio pažado pasitaisyti tam neužteks, nebent savo nuodėmes pamatysiu Dievo akimis. O Dievas žvelgia į širdį... Atsigręžus į Jį ir puolant su ašaromis Jam į glėbį, atsigręšiu ir į save. Tik toje dviguboje akistatoje galiu giliai viduje apsispręsti keisti savo gyvenimo kryptį. Tai nėra patogu, o be to, ne iš karto pavyksta, nes ir sustojama, ir klumpama. Bet jei neatgailausiu ir neprašysiu atleidimo, nebūsiu iš tikrųjų išgydytas.

Karantinas Zarasuose.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šiandien meldžiame Viešpatį gydyti infekuotus ligonius, saugoti gydytojus. Bet ar prašome tam, kad ši apgultis kaip slogus sapnas greičiau pasibaigtų ir mes vėl grįžtume prie gyvenimo, kuris buvo iki šiol? Toks klausimas kyla, net jei džiaugiamės naujais ženklais, liudijančiais, kad ši situacija atvėrė širdis ir paskatino padėti pažeidžiamiesiems. Krikščionybė, skirtingai nuo kitų religijų, nekelia klausimo: „už ką liga ar nelaimė užklupo?“, nes kitaip ji moralizuotų. Klausimas „vardan ko?“ nukreipiamas į ateitį, todėl ir atsakyti galima tik apsisprendus gyvenimą keisti, ir pirmiausia keičiantis mums patiems.

Tad, laikydamiesi režimo ir saugodami aplinkinius, priimkime šią gavėnią kaip galimą malonę sustoti ir susitikti save bei Kitą. Susitikti, kad galiausiai keistųsi mūsų gyvenimas – o kartu ir visos gilesnės priežastys, sukėlusios pandemijos protrūkį ir mūsų sutrikimą jos akivaizdoje.