Marijos Drėmaitės nuotrauka, 2020 m.

Pasklidus kalboms apie ketinimus keisti „Kablio“ paskirtį iš kultūrinės į administracinę, nuvilnijo susirūpinimo banga – ar per pastaruosius trisdešimt metų sėkmingai susiformavusi alternatyviosios kultūros vieta ir 2011 m. įkurtas alternatyvaus laisvalaikio jaunimo centras „Kablys“ neišnyks iš Vilniaus kultūrinio žemėlapio? Šiuo klausimu susidomėjo ir Vilniaus miesto savivaldybė – Vyriausiojo architekto skyrius kreipėsi į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, kad ši įvertintų, ar „Kablio“ vardu žinomame pastate vykusi ir vykstanti kultūrinė veikla gali būti saugoma kaip vertingoji savybė. Tačiau šis susirūpinimas yra tiesiogiai susijęs ir su architektūriniu-meniniu pastato sprendimu. Jei pastato paskirtis keičiama į administracinę ir, sakykime, jame įrengiami biurai, ar tai vis dar dera su fasado frontone įkomponuota provokuojančia skulptūra? Svarstyti pateiktame architektės Ritos Mažeikaitės individualios įmonės „Mažasis atriumas“ pastato remonto projekte skulptūros nematyti. Ar gali pastatas „Kablys“ ir jo frontone įkomponuota skulptūra „Kablys“ egzistuoti atskirai, vienas be kito?

Sovietų Sąjungoje greta reprezentacinių valstybinių kultūros statinių, tokių kaip operos teatras, respublikinė biblioteka ir pagrindinis kino teatras, stambesnės įmonės ir organizacijos privalėjo pasistatydinti žinybinius kultūros namus darbuotojų laisvalaikiui. Paprastai tam naudoti standartiniai kultūros namų projektai, parengti kuriame nors sąjunginiame institute – jie buvo klasifikuojami į kelias kategorijas pagal salės vietų skaičių (200, 300, 500 ar 1000 vietų). Geležinkeliečių kultūros rūmai 1957 m. Vilniuje atsirado SSRS susisiekimo ministerijos Vilniaus civilinių pastatų ruožo iniciatyva, kaip privalomas statinys kultūringam transporto darbuotojų laisvalaikiui. Tai tipinis geležinkeliečių kultūros namų arba tiesiog DKŽ (rus. Дом культуры железнодорожников) pastatas, kurio statybai panaudotas architekto D. Varakino standartinis projektas, 1954 m. parengtas „Glavtransprojekt“ projektavimo instituto Charkovo miesto padalinyje „Chargiprotrans“.

Kaip pasakytų teoretikai, tai tikrai yra chrestomatinis pokarinio laikotarpio Vilniaus erdvės socialistinis „sinchronizavimas“. Tipiniai pastatai, statomi visose be išimties sovietų respublikose, o ypač jų sostinėse, turėjo ilgainiui jas paversti atpažįstamomis sovietinėmis erdvėmis su atpažįstama statinių funkcine tipologija. Šį procesą sustiprino tai, jog Vilniaus geležinkeliečių rūmų architektūra yra būdinga stalininio laikotarpio socrealistinei architektūrai, kuri dėl savo puošnumo netgi vadinta „Stalino ampyru“ – klasicistinė kompozicija, aštuonių kolonų portikas, korintiniai kapiteliai.

Geležinkeliečių kultūros rūmai Vilniuje, 1958, A. Šemeškevičiaus nuotrauka, 1966. Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Įdomu tai, kad Vilniuje pastatas statytas jau pereinamuoju laikotarpiu, po to, kai 1955 m. Nikita Chruščiovas paskelbė statybos ir architektūros reformą, griežtai pasmerkdamas gausią stalininio laikotarpio puošybą ir liepdamas pereiti prie industrializuotos ir funkcionalios statybos. Todėl po 1955 m. valstybinių planavimo institutų parengti projektai buvo „valomi“ – šalinama visa išorinė puošyba, lipdyba ir ornamentika. Šio proceso rezultatus galima matyti šiandieniame Vilniuje – pavyzdžiui, Nacionalinė biblioteka 1952 m. buvo suprojektuota kaip gausiai ornamentuotas pastatas, tačiau užsitęsus statybos procesui ir pasikeitus architektūrinei politikai 1963 m. užbaigtame pastate liko tik „nuoga“ klasicistinė kompozicija, be jokios puošybos. Toks pat likimas ištiko ir jau nugriautus Profsąjungų kultūros rūmus ant Tauro kalno. O štai Geležinkeliečių rūmų reforma nepaveikė – kaip  suprojektuoti, taip ir pastatyti su visa dekoratyvine programa.

1958 m. atidarytuose rūmuose vyko įprasta veikla – šokiai, kino seansai, meninė saviveikla; 1963–1993 m. veikė Vilniaus lenkų teatras. 1980 m. tuometinės Lietuvos SSR susisiekimo ministerijos užsakymu planuotas kapitalinis pastato remontas su priestatu – tai turėjo būti originali ankstyvojo postmodernizmo požymių turinti rekonstrukcija, kurios projektą parengė Paminklų konservavimo instituto architektai Alina Samukienė ir Algis Knyva. Tačiau projektas nebuvo įgyvendintas, rūmai liko stovėti kokie buvę nekokią šlovę turinčiame stoties rajone.

„Kablio“ nuotrauka ant straipsnių rinkinio „Interventions: Advances in Art and Urban Futures Volume 4“ (sudarytojai Malcolm Miles ir Tim Hall, 2005) viršelio

Po Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. pastatą perėmė alternatyvios kultūros atstovai, jis tapo jaunimo kultūrinių renginių arena. Pastato frontone vietoj buvusio sovietinio herbo 1994 m. buvo įkomponuota masyvi skulptoriaus Mindaugo Navako skulptūra „Kablys“ iš suvirintų parūdijusių plieno lakštų, o pagal ją ir pats pastatas pradėtas vadinti „Geležiniu kabliu“. Jau tada miestiečių požiūriai į meno objektą išsiskyrė – posovietinių, tradicinių vertybių šalininkai reikalavo jį nugriauti, nes „Kablys disonavo su nusistovėjusiais skulptūros eksponavimo būdais. Tuo tarpu permainoms ir naujovėms atviri projekto rėmėjai „Kablį“ sutiko pakiliai, vertino ironišką santykį su nepageidaujamu sovietiniu paveldu, kurį akivaizdžiai demonstravo rūmų architektūra. Tuo metu stalininės epochos architektūros palikimas pradėtas svarstyti ir oficialiai. Gana įnirtingų ginčų fone nutarta kelis stalininio laikotarpio objektus, kaip epochos ženklus ir „stiliaus grynuolius“, išsaugoti dėl jų architektūrinės išraiškos. Taip į Kultūros vertybių registrą 2001 m. buvo įrašytas kino teatras „Pergalė“ (dabar „Pramogų bankas“, A. Stulginskio g. 8), o 2002 m. – Mokslo darbuotojų gyvenamasis namas, 1951 m. pastatytas Neries pakrantėje (Vašingtono g. 1). Geležinkeliečių kultūros rūmų klausimas net nesvarstytas, visuotinai priskiriant juos tipiniams, beverčiams sovietinės architektūros „spuogams“.

Tačiau klausimas dėl socrealistinio pastato ir „Kablio sugyvenimo vėl atsinaujino – tai, kas 1994-aisiais laikyta laisvės ženklu ir simboliniu susidorojimu su sovietine priespauda, kai kuriems šiandienos kultūrininkams atrodo kaip pasityčiojimas iš pastato. Bet tai ir yra pasityčiojimas – labai sąmoningas bei prasmingas. Kaip rašė menotyrininkė Elona Lubytė, Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios Mindaugo Navako (g. 1952) parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ kuratorė, menininkas pradėjo kurti vizijas, išlaisvinusias šiuolaikinę lietuvių skulptūrą iš Sovietų Sąjungos monumentaliosios propagandos gniaužtų dar apie 1980 m.: „Vaikščiodamas po Vilnių jis fotografavo akį traukusias vietas ir pastatus, o sugrįžęs į dirbtuvę, nuotraukose komponavo šokiruojančiai išdidintus postmodernistiškai ironiškų daiktiškų skulptūrų atvaizdus. Tokie vaizdai oponavo ideologiniam viešosios erdvės kanonui ir įvaizdino utopines skulptoriaus vizijas. Šie vaizdai buvo nelegaliai atspausdinti ir 1988 m. surišti į pirmą Navako autorinę 1981–1986 m. vizijų knygą „Vilniaus sąsiuvinis 1“. Antrą 1988–1994 m. autorinių vizijų knygą „Vilniaus sąsiuvinis 2“ skulptorius išleido jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje 1995 m. Tačiau prieš tai, 1986 m., Navakas savo vizijas pristatė LSSR architektų sąjungoje utopinių cinkografijų-fotomontažų parodoje. Dvylika atspaudų šokiravo žiūrovus ironišku formų sugretinimo paradoksalumu ir mastelio žaismingumu. Paroda truko vos valandą, nes valdžia ją kaipmat uždarė.“

1994 m. skulptoriaus iniciatyva ir lėšomis Geležinkeliečių rūmų fasade buvo įkomponuotas „Vilniaus sąsiuvinio 2“ objektas „Kablys“.  Utopinei idėjai suteiktas realus matmuo – ji paversta realiai egzistuojančia skulptūra, įgyvendinta būtent toje vietoje, kuriai ir buvo sumanyta. Ši vieta, autoriaus požiūriu, labai svarbi, nes tai ne šiaip klasicistinis fasadas, bet klasicizmo imitacija – stalininis jos variantas. Meno kritikė Laima Kreivytė pastebėjo, kad „savo masteliu skulptūra nugalėjo pastatą, nes pastarasis buvo stalinistinė pompastika, o milžiniškas surūdijęs kablys pompastiką pavertė komiška“.

Marijos Drėmaitės nuotrauka, 2020 m.

Taigi, „Kablys“ tapo integralia ir nedaloma ne tik pastato, bet ir istorijos dalimi. Savo maištingumu ir ironiškumu jis pirmą kartą suteikė kultūrinę vertę ir pačiam pastatui. Tad jų abiejų integralus išsaugojimas yra svarbus dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai yra kokybiškas šiuolaikinis menas Vilniaus viešojoje erdvėje – Nacionalinės premijos laureato Mindaugo Navako skulptūra. Tačiau ne mažesnė yra ir jo istorinė vertė – tai retas ir dabar jau beveik išnykęs ironiško santykio su akivaizdžiu sovietiniu paveldu pavyzdys. Tai, pasak eseisto Ernesto Parulskio, „veiklių, juokaujančių, truputį ciniškų, politiškai nekorektiškų, kosmopolitiškų ir patriotiškų, šiek tiek anarchistiškų anų laikų trisdešimtmečių kartos veikla“, kuri Vilniaus viešąsias erdves paženklino tokiais kūriniais kaip „Kablys” arba paminklas Frankui Zappai (1995), kurie iš karto tapo kultiniais. Panašią viešųjų erdvių ironiją vėliau siūlė Audrius Ambrasas, narvuose įkalinęs Žaliojo tilto skulptūras. Šiandien subiurokratėjusioje ir sustabarėjusioje Vilniaus viešojoje erdvėje, pasidalijusioje į tik nugriauti arba tik restauruoti, „Kablys“ mums primena, kad į meną žvelgti galima ir nesuraukus kaktos. Pastato saugojimas be „Kablio“ neturi prasmės.

Kovo 20 d. paskelbtas Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos kreipimasis „Dėl Mindaugo Navako įvietintos skulptūros „Kablys“ išsaugojimo“

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė.