Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

„Testuokite, testuokite, testuokite“, – koronaviruso kamuojamas šalis ragina Pasaulio sveikatos organizacija. Tačiau Lietuvoje, vėluojant reagentų užsakymams, šis siūlymas veikiau virto: „Piktinkitės, piktinkitės, piktinkitės.“ Istorinės nelaimės akivaizdoje stebint šalies viešąją erdvę, panašu, kad ne bandoma pažaboti pandemiją, o nulinčiuoti kaltuosius dėl suirutės. Tuo tarpu kylantį pasipiktinimą vis dažniau lydi militaristiniai nuomonės formuotojų pareiškimai.

Baimė – būtent šis jausmas geriausiai iliustruoja COVID-19 sukeltą chaosą Lietuvoje. Baimė visur. Pirmiausia žiniasklaidoje, o ypač internetiniuose naujienų portaluose, kuriuose nevengiama stiprinti nerimo ir panikos. Nesibaigiantis informacijos srautas, prie kompiuterių ir telefonų ekranų prikaustęs namuose įkalintą tautą, be atvangos nagrinėja net ir menkiausias smulkmenas, susijusias su koronavirusu. Tuo tarpu skaičiai apie sergančiuosius ir rekomendacijos, ką daryti, jaučiant viruso sukeltus ligos simptomus, išnyksta tarp publikacijų apie tai, kas, kur, kada ir kaip nesulaukė pagalbos. Arba straipsnių, kuriuose akylai sekamas kiekvienas, galintis koronavirusu užkrėsti nekaltuosius.

„Naujausi užsikrėtusiųjų koronavirusu maršrutai: tarp jų – ir greitosios pagalbos darbuotojas, ir vilkiko vairuotojas“, – sužinoti kviečia Delfi. „Koronavirusu užsikrėtęs Radviliškio ūkininkas spėjo aplankyti gimines ir pamedžioti, o dabar vienintelis gydosi namie“, – pasidomėti, ar su juo neteko susidurti, siūlo 15min.lt. O štai Lrytas.lt skaitytojus vilioja ir karantinu: „Žilvino Žvagulio marčios Lauros 30-metis karantine: išradingos draugų dovanos ir vyro Ryčio staigmena.“

Nenuostabu, kad nuolat eskaluojama spaudoje baimė tvyro ir visuomenėje. Tiesa, kaip ir portalų antraštėse, viešojoje erdvėje daugiausia aptarinėjamas ne koronavirusas ir solidarumas krizės akivaizdoje, bet baiminamasi, kad nepavyks nuteisti visų kaltųjų dėl kilusio chaoso. Nušlavę parduotuvių lentynas, žmonės ėmė skambinti policijai, lauke pamatę pasivaikščioti išėjusius kaimynus ar žaidžiančius vaikus. Pasipiktinę atsakomybės stoka, jie siūlo nuskandinti keltus, kuriuose į tėvynę grįžtantys emigrantai, kvailai juokaujantys apie virusą (pripažinkime, JK dirbančių darbininkų humoro jausmas tikrai suprantamas ne kiekvienam). Už tai neva šmaikšti iniciatyva „zelionke“ ištepti visus, kirtusius Lietuvos sienas, lietuvių sutinkama itin džiugiai. Socialiniuose tinkluose, kur minėtais siūlymais dalinamasi masiškai, valdžios bandymus sumažinti krizės padarinius vos ne kasdien lydi raginimai išvaikyti valdžią, o jos atstovai skatinami nusižudyti. 

Tuo tarpu opios problemos, kaip padėti senjorams, vienišiems žmonėms ir tiems, kurie šiuo metu įkalinti namuose su smurtaujančiais šeimos nariais, yra visiškai ignoruojamos. „Eurobarometro“ duomenimis, viena iš trijų moterų Lietuvoje patiria įvairių formų ir įvairių lygių smurtą šeimoje, o pasak nevyriausybinių organizacijų, beveik pusė milijono senjorų gyvena ir jaučiasi vieniši. Smurto prieš vaikus statistika taip pat negailestinga. Pernai dėl smurto iš šeimų paimta apie 1200 vaikų, o įvaikinimo tarnyba sulaukė kone 21 tūkst. pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, tai vidutiniškai 60 pranešimų per dieną.

Baimė neaplenkė ir valdžios. Daugelis politikų akivaizdžiai atsikratė atsakomybės ir prisidengdami karantinu, regis, išnyko. Iš jų gyvenimo nuotrupų socialiniuose tinkluose galime matyti juos, apsuptus šeimos narių, žaidžiančius kompiuterinius žaidimus ar užsiimančius mėgstamais hobiais. Vieni slepiasi bijodami dėl savo reitingų, kiti galbūt nuoširdžiai jaučiasi bejėgiai koronaviruso akivaizdoje. Kokių kompensacijų sulauks pasiaukojamai dirbantys medikai? Kas laukia į Lietuvą grįžusių emigrantų ir artimųjų netekusių šeimos narių? Ko galime pasimokyti iš šios krizės? Rinkėjams belieka būgštauti ir spėlioti apie gyvenimą, kuris laukia galiausiai išsikapsčius iš pandemijos. Pristatyti ekonominės paramos planai taip ir nesulaukia gilesnės analizės. Užuot tai dariusios, politinės partijos naudojasi proga apjuodinti oponentus, o bankų analitikai ir toliau prognozuoja skaudžias ekonomines pasekmes. 

Matydami valdžios pasyvumą ir veiksmų ribotumą – žmonės iniciatyvos imasi patys. Viešojoje erdvėje galime stebėti gausybę vidutinio amžiaus, žinomų ir nežinomų vyriškių, kurie koronaviruso akivaizdoje pasiryžo visiems parodyti ir paaiškinti, kaip reikia užsakyti reagentus, pirkti kaukes, rinkti lėšas, mobilizuoti karštąsias linijas, gydyti, bet svarbiausia – kritikuoti, kritikuoti ir kritikuoti. O kad ši kritika būtų suprantamesnė ir reikšmingesnė, ją lydi patys tikriausi palyginimai su karu.

„Europa pralaimėjo šį mūšį net nespėjusi išsitraukti ginklų“, – visą žemyną laidoja politikos analitikas Vladimiras Laučius. Jam įkandin vietines „naujienas iš fronto linijų“ raportuoja Andrius Tapinas, skelbiantis apie jo mobilizuotų tautiečių surinktą paramą medikams, kuriuos galutinai nuvylė ministras A. Veryga. Juk „čia ne pratybos, visi turime elgtis kaip kare“, – ryžtingai stoti į mūšį kviečia Kauno meras V. Matijošaitis. O štai vyriškis, vardu Mantas, net pripažįsta pats tapęs žūtbūtinės kovos auka: „Šiame kare tiek daug daroma klaidų, kad nebegalima tylėti, – ir priduria. – Aukodamas savo privatumą ir šeimos narių ramybę – aš sakau, kad man užvakar (šeštadienį) atliktas COVID19 testas yra teigiamas.“ Tragišką karo padėtį militaristiniais lozungais patvirtina ir tikrasis ginkluotųjų pajėgų vadas – G. Nausėda, liūdnai primenantis: „Pradėdami kovą su virusu, žinojome apie neišvengiamas aukas.“

Norėtųsi tik pasakyti, kad mes ne kare, o tokie Prezidento pareiškimai auka paverčia nebent jį patį. Šalies sienų niekas nepuola, aviacija nebombarduoja miestų, o kitataučiai nesiveržia pavergti mūsų laisvės. Seimas pagal 142 Konstitucijos straipsnį neįvedė karo padėties (kol kas). Mūsų moderni valstybė ne ginklu kovoja dėl išlikimo, ji bando įveikti pandemiją. Daugelis žmonių namuose žiūri serialus, tinginiauja ir mokosi gaminti valgyti. Mums nereikia bėgti į slėptuves. Mes turime ką valgyti ir gerti. Tad gal užteks to perdėto tragizmo?

Medikams jo taip pat nereikia. Jiems reikia medicininės įrangos, o atsakingiems žmonėms galimybės būti pripažintais profesionalais. Didūs darbai, kuriuos koronaviruso akivaizdoje atlieka drąsūs ir ryžtingi tautiečiai – įeis į istoriją. Taip pat kaip ir valdžios klaidos, kurios kainuoja žmonių gyvybes ir iš kurių, tikiu, pasimokysime. Ištiesę pagalbos ranką valdžiai, kuri kartais tvirtesnė už tą, kurią turime laikyti, netampame herojais, o vykdome savo pilietinę pareigą. Tuo tarpu, nuolat ragindami ieškodami kaltų, griauname pasitikėjimą ne ministrais ar premjeru, kurie anksčiau ar vėliau baigs savo darbą, griauname pasitikėjimą vienų kitais, šalimi ir mūsų laisvėmis.