Koronavirusas Vengrijoje. Dėl paskelbto karantino, muzikantas, kompozitorius Adamas Moseris kiekvieną vakarą groja akordeonu iš savo buto balkono Budapešte.

EPA nuotrauka

Viskas, kas neseniai daugeliui buvo kaip gyvenimo siekiamybė ir tikslas, pradėjus plisti koronavirusui, tapo paprasčiausiomis priemonėmis – bejėgiškumo įsikūnijimu, negalinčiu apsaugoti mūsų sveikatos, o kartais ir gyvybės nuo nematomo viruso griaunančios jėgos. Nebekalbame apie nūdienos technologijomis perpildytą  civilizaciją, bet pagalvojame apie prekybos centrus, kuriuose nebesinori pirkti būtiniausių kūno gyvybę palaikančių produktų, nes ten galbūt kažkur tykoja nematomas priešas...

Visų sričių socialinių visuomenės santykių susitraukimą iliustruoja ištuštėjusios gatvės, nes daugybė žmonių pasaulyje turi gyventi karantino sąlygomis, kad ne tik išvengtų užsikrėtimo, bet, gyvendami tam tikroje saviizoliacijoje, galėtų prisiminti ir aukštesnę savo egzistencijos paskirtį. Nors buvimas karantine suvaržo žmogaus prigimčiai būdingą fizinį judrumą, bet čia netikėtai atsiveria galimybės labiau susikaupti sielai, kad mūsų širdyse savaip atgimtų tikėjimo bei maldos santykis su Tuo, kuris kasdien prašosi įsileidžiamas... Deja, dėl gyvenimo skubos bei rūpesčių toji su Dievu bendrystė buvo pernelyg fragmentiška.

Tik amžinybėje su begaliniu dėkingumu galėsime padėkoti Dievui už koronavirusą ir kitas nelaimes, kurias Jis mums leido išgyventi grynai dėl mūsų palaimingesnės išganymo malonės. Jei išbandymų akivaizdoje, užuot maištavę kartais net prieš Dievą, nelengvai, bet priėmėme neišvengiamus sunkumus, kurie ilgainiui sustiprino mūsų dvasią, tuomet, pasitelkę kantrybę, įgijome daugiau stiprybės bei patirties ištverti tikėjimo darbuose (1 Tim 4, 16). Kai, pažvelgę į nueitą kelią, pastebėsime, jog vertėjo su malda širdyje, nepaisant visko, stengtis eiti paskui Kristų, džiaugsimės, nes ištvertas išmėginimas yra didžiausio Dievo pažado išsipildymo garantija (žr. Jok 1, 12).

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

„O, kaip gera, – pasakė vienas žmogus, – dieną dirbti Dievui, o vakare atsigulus matyti Jo šypseną!“ Tas tikintysis dėl pamaldumo nebuvo nusiteikęs apleisti savo būtinų pareigų net tada, kai jam iš tiesų buvo sunku... Atlikdamas pasaulietinius reikalus, juos laikė tarnyste Dievui. Todėl jo darbai savaip prilygo maldai. Jis ir namuose, užuot po darbų reikalavęs sau namiškių dėmesio, stengėsi juos maloniai užkalbinti, nes buvo įsitikinęs kažkur girdėtų žodžių veiksmingumu: „Būk artimas kitam ir pats tapsi žymiai gyvesnis. Puikiai atskirsi, kad tai darai, nes skirtumas yra akivaizdus.“

Kai kas galėtų sakyti, jog koronaviruso siautėjimo metu gyvenimo iššūkiai mums kelia nepalyginti daugiau įvairių problemų... Todėl kartais verta prisiminti istorinius faktus, kai žmonės sunkenybių akivaizdoje ėmė vienytis bei aukotis. Rašytojas Jamesas Bradley knygoje „Mūsų tėvų vėliavos“ (Flags of Our Fathers), 2000 m. išleistoje Niujorke, liudijo apie amerikiečius, kurie per Antrąjį pasaulinį karą staiga prabudo iš Didžiosios depresijos letargo miego. Jis rašė: „Kiekvienas stengėsi kuo nors prisidėti. Karo metu labiausiai reikėjo gumos, degalų ir metalo. Šiaurės Vakarų universitete buvo nutrauktos moterų krepšinio rungtynės, kad teisėjas su visa dešimčia žaidėjų apžiūrėtų grindis ir rastų pamestą plaukų segtuką. Amerikiečiai karštai pritarė griežtam normavimui... Greitai buvo apribotas sviestas, pienas, konservai ir mėsa. Batai, popierius ir šilkas tapo deficitu. Žmonės veisė „pergalės daržus“ ir važinėdavo degalus taupančiu 35 mylių per valandą „pergalės greičiu“ (ne daugiau kaip 60 km/h). To meto populiarus šūkis buvo: „Sunaudok, sunešiok, apsieik su arba be!“ Visi skrupulingai reaguodavo į pavojaus sirenas, įspėjančias apie aviacijos antskrydžius, ir maskuodavo langus. Amerika aukojosi.“

Ir dabarties pasaulis yra naujaip kviečiamas aukotis. Kol Jėzaus Auka ant kryžiaus yra mūsų Vartai (Jn 10, 9), pro kuriuos mums lemta eiti į Išganymą, tol net mažiausios aukos grožis niekada nenublanks. Todėl Covid-19 ir kitos bėdos – ne prakeikimai, o įspėjimas daugeliui, kad, kol turime laiko, skubėkime darbais įprasminti gyvenimą.

O kad turėtume tokią plačią širdį, kuri plakė vienos moters krūtinėje. Štai ką ji pasakojo apie paskutinę dieną, besirūpinant mirštančia drauge. Ji sakė: „Mano brangios moters gyvenimas ėjo į pabaigą... Tapo visiškai priimtina ir netgi būtina žiūrėti į savo draugę ilgą laiko tarpą, stengiantis išsaugoti paskutinę šviesą šiame mylimame veide. Pastarasis švytėjo dar skaisčiau jam beblėstant. Kaip labai esame išalkę matyti vienas kitą!.. Į tą kambarėlį, kur mudvi paskutinį kartą buvome drauge, nužengė Dangaus karalystė. Įstatymai nebeegzistavo, sienos sugriuvo, uždanga plyšo, migla ėmė trauktis; atėjo Dievo šlovė.“