Rašytojos Giedra Radvilavičiūtė ir Marina Stepnova. Leidyklos „Tyto alba“ archyvo nuotrauka

MARINOS STEPNOVOS knygos tapo dideliu atradimu, šiuo metu rašytoja baigia naują romaną, o kol laukiame jo vertimo į lietuvių kalbą, leidykla „Tyto alba“ perleido daug dėmesio Lietuvoje sulaukusią rašytojos knygą „Lazario moterys“. Į lietuvių kalbą romaną vertė Sigitas Parulskis. Ir skaitytojų, ir kritikų įvertintas romanas pasakoja XX amžiaus istoriją iki mūsų dienų. „Lazario moterys“ – tikras, sodrus ir stilingas romanas, įrodantis, kad vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą, pasibjaurėjimą; apie istoriją, karą ir mokslą. Autorei pavyko sukurti tankų, vaizdingą, daugiasluoksnį tekstą.

Pagrindinis šeimos sagos veikėjas – Lazaris Lindtas, našlaitis su tvirtu charakteriu, genialiais gabumais fizikai ir chemijai, vėliau – sovietinio mokslo šviesulys. Jis tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra – bevaikės Marusios, Lazario mokytojo ir globėjo žmonos, kurią pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia meile, vėliau jaunutės Galinos, kurią sutinka po karo, įsimyli, jėga įsiveržia ir sugriauna jos gyvenimą, ir trečios – anūkės Lidočkos, kuri paveldės senelio genialumą, sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimos scenarijaus ir grąžins į Lazario Lindto gyvenimą ramybės ir meilės galimybę. 

Nors rašytoja M. Stepnova labai nemėgsta viešumos ir interviu, dalijamės fragmentais iš puikaus pašnekesio laidoje „Litclub TV“.

Apskaičiavau, kad vidutiniškai jums prireikia penkerių metų parašyti knygą, ir nujaučiu, jog artėja laikas, kai nudžiuginsite ketvirtuoju romanu. Ar greitai jis pasirodys? Apie ką jis bus? 

Labai tikiuosi, kad 2020 metų pirmoje pusėje baigsiu naująjį romaną. Jau labai ilgai, tiesiog nusikalstamai ilgai jį rašau. Nepatogu ir prieš leidėją, ir apskritai prieš visą pasaulį. Ne todėl, kad visi to mano romano laukia, o todėl, jog negalima taip ilgai sėdėti rankas sudėjus. 

Tai bus savotiškas dvarų romanas. Veiksmas vyks XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, Voronežo apskrityje, Simbirske (dab. Uljanovskas) ir Maskvoje. Tai istorija apie meilę, išdavystę, apie tai, kaip skirtingai žmonės Rusijoje suvokia nacionalinę tapatybę. Pavyzdžiui, ar svarbu palaikyti vieną ar kitą pusę, kai valstybėje suirutė? Nors veiksmas vyksta XIX a., klausimai, kuriuos keliu, yra aktualūs ir šiandien. Galbūt kaip tik todėl man taip sunku rašyti. 

Ką tik suvokiau, kad uždaviau patį baisiausią klausimą, kokį tik galima užduoti rašytojui. Juk negalima vos išleidus knygą klausti, ką rašote dabar.

Taip, tokie klausimai visada kankynė. Žinoma, jei rašytojas produktyvus, tai parašė romaną, parūkė ir jau gali rašyti kitą. Gal jam tokie klausimai – šventė, bet tikrai ne man. Aš taip nemoku. Rašyti man sunku fiziškai. Aš rašyti nemėgstu, aš mėgstu kurti. Tai visai kas kita. Kurti yra malonu ir lengva. Per dieną galiu parašyti daugiausia tris tūkstančius ženklų, ir viskas. 

Tas scena, kurią įsivaizduoju, paprastai tokia ryški, tokia sodri, kad, kai bandau ją aprašyti, turiu susitaikyti su milžiniška praraja tarp vizijos ir to, ką parašau. Viską aprašau daug prasčiau. Tenka nuolat kovoti su tuo suvokimu ir tiesiog fiziškai pavargstu nuo savo netobulumo. 

O kaip susiformavo jūsų pagrindinė prozos tema?

Gal tai nuskambės kaip patosas, bet aš labai myliu ir užjaučiu žmones. Man gaila jų. Ir kadangi aš juos pastebiu, apie juos ir stengiuosi rašyti. O ypač apie tuos, kurių mes dažniausiai negirdime, nepastebime. O jie vis tiek eina, truputį gremėzdiški, nelabai gražūs, nelabai sėkmingi, bet būtent iš jų susideda mūsų pasaulis. Jie man visada buvo įdomūs.

Viena vertus, jūsų apsakymuose aiškiai matyti mažo žmogaus tema, kita vertus, jūsų romanuose yra tiesiog genialių žmonių, apdovanotų didžiu talentu. 

Taip, mane ypač domina, kaip genialumas, talentas koreliuoja su žmogiškuoju kūnu ir jo silpnybėmis, kitaip tariant, dieviškumo ir žmogiškumo susidūrimas. Apie tai aš rašiau ir „Chirurge“, ir „Lazario moteryse“. Juk būtent žmogui tą akimirką blogai, jis vis tiek jaučiasi mažas ir nelaimingas. Ką mažam ir nelaimingam mirtingajam daryti su genialumu, ypač jei tas neaprėpiamas talentas jam nereikalingas? Mums tik atrodo, kad būti kitokiam baisiai šaunu, bet gal būti kitokiam ne taip ir smagu? Juk žmonėms norisi tų pačių dalykų: šilumos, draugystės, o visi žiūri į tave kaip į antgamtinę būtybę. Čia ir prasideda genijaus vienatvė ir kančia.

Jūs dažnai sakote, kad rašant romaną svarbu išsikelti esminį klausimą. Kokį klausimą kėlėte rašydama „Lazario moteris“? 

Romane „Lazario moterys“ mane labiausiai domino ne šeima ir namai, o talento problema. Štai genialus žmogus, bet jam tas genialumas visiškai nereikalingas, gal jis nori šilumos, meilės, paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, kepti pyragus su šeima. Ir kaip tada jam gyventi? Juk jei turi ypatingų gabumų, tavęs visiems reikia ir tu pats jauti pareigą pateisinti lūkesčius. „Juk turi gerą balsą, dainuok, mums patinka, kaip tu dainuoji. Kodėl nedainuoji?“ O jei žmogui nesinori dainuoti... Ir kaip tokiam žmogui, tiksliau, antžmogiui gyventi žmogaus kailyje su visais žmogiškais poreikiais? 

O dabar man rūpi išdavystės klausimas. Kaip gyventi toliau, jei tu kažką išdavei? Ką tu darai, kad išliktum žmogumi? 

Beveik visi kritikai sutaria, kad jūs puiki stilistė. Graži kalba, vaizdingi, sodrūs sakiniai – tai jūsų stiprioji pusė. Bet esu girdėjęs nuomonių, kad rašytojo stiprioji pusė gali virsti silpnybe. Turiu galvoje perteklių. Ar sutiktumėte su tuo? 

Taip, žinoma. Reikia nuolat stebėti save, ypač jei kas nors savaime sekasi. Labai lengva prarasti kontrolę ir iškabinti visą uogienės stiklainį vienu ypu. Ir aš save kontroliuoju, nes rašydama galiu užsimiršti ir atsipeikėjusi turėsiu tekstą, kuriame – 400 įvardžių „kuris“ ir 500 epitetų, vienas už kitą geresnių. O viso to lengvai neišbrauksi... Todėl rašydama stengiuosi braukyti perteklinius žodžius. 

Man, kaip skaitytojai, visada svarbiau, kaip parašyta, o ne apie ką. Graži kalba ir įtraukantis tekstas – tai, galima sakyti, autoriaus mandagumo išraiška bendraujant su skaitytoju. Tiesa, skaitytojus galima padalyti į dvi daugmaž lygias kategorijas. Vieni mėgsta, kad būtų garbanota, gražu ir puošnu, o kiti mėgsta pliką uolą ir šaltą, kiaurai veriantį šiaurės vėją. Ir kiekvienas jų savaip geras, kiekvienas turi teisę gauti, ko širdis geidžia. Autorius rašo tokiu stiliumi, kokiu pats mėgaujasi skaitydamas knygas.

Rašytoja Marina Stepnova Vilniaus knygų muygėje. Leidyklos „Tyto alba“ archyvo nuotrauka

Sėkmė – akla dama. Galbūt, jei mano romanas būtų išėjęs metais anksčiau ar metais vėliau, nieko ir nebūtų įvykę. Jis labai laiku pasirodė. Būtent tais metais, kai visiems norėjosi to, ką davė „Lazario moterys“. Nuoširdžiai manau, kad čia mano nuopelno nėra. Yra daugelio žmonių darbas ir didžiulė, tiesiog nepaprastai didelė sėkmė. Juk prie kiekvienos knygos dirba autoriai, agentai, leidėjai, redaktoriai, bet ne kiekviena ima ir iššauna. 

Kaip manote, kodėl „Lazario moterys“ taip patiko skaitytojams? Žinoma, ją ir kritikai įvertino, ir „Bolšaja kniga“ bronzos premiją gavote, bet svarbiausia, kad ji sužavėjo skaitytojus. 

Ir vertimai į kitas kalbas pasipylė. Bet negaliu to paaiškinti. Aš eilinis žmogus. Būčiau protingesnė, gal dabar išdidžiai išsitiesčiau ir pasakyčiau: „Bet tai savaime suprantama. Čia juk ne šiaip knyga, čia tokios gelmės...“ Ne, aš žinau daug knygų, kurios geresnės už „Lazario moteris“, ir rašytojų, kurie rašo daug geriau už mane, bet jų knygoms neteko ir šimtosios dalies to pasisekimo, koks lydėjo „Lazario moteris“.

Sėkmė – akla dama. Galbūt, jei mano romanas būtų išėjęs metais anksčiau ar metais vėliau, nieko ir nebūtų įvykę. Jis labai laiku pasirodė. Būtent tais metais, kai visiems norėjosi to, ką davė „Lazario moterys“. Nuoširdžiai manau, kad čia mano nuopelno nėra. Yra daugelio žmonių darbas ir didžiulė, tiesiog nepaprastai didelė sėkmė. Juk prie kiekvienos knygos dirba autoriai, agentai, leidėjai, redaktoriai, bet ne kiekviena ima ir iššauna. 

Ar po „Lazario moterų“ sėkmės buvo sunku pradėti naują knygą? Juk sėkmė – tai jau tam tikra kartelė, kurią reikia įveikti.

Žinoma, kad sunku, nes vieną kartą jau peršokai per degantį lanką, ir visi aiktelėjo, o dabar laukia, kada tu vėl peršoksi, tik įspūdingiau. Ir tada pradedi bijoti. O tai blogai. Jei viena knyga sulaukė pasisekimo, kita tiesiog pasmerkta sulaukti daugiau neigiamų atsiliepimų. Juk kaip mąsto skaitytojas: „Aha, anąsyk buvo geriau, su mėlynėmis, velniams dabar tų grybų prikišo?“ Lygiai taip pat ir su premijomis. Todėl, kai išėjo „Italų pamokos“, aš paprašiau, kad nenominuotų knygos jokioms premijoms. Pirma, nenorėjau pakliūti į tą verpetą autorių, kurie sukasi ir sukasi prie premijų lovio. Tegul ir kiti gauna. Antra, man taip psichologiškai buvo lengviau. Yra juk žmonių, kuriems reikia garbės ir fanfarų, jie džiaugiasi dėmesiu. O kadangi aš – antigarbėtroška, man tai buvo baisiausia kankynė. Todėl ir priėmiau tokį sprendimą – aš pailsiu nuo žmonių, jie pailsi nuo manęs.

Jūs dažnai kalbate apie kūrinius, kurie turi potencialo tapti klasika. Apie tai, kas bus skaitoma ir po penkiasdešimt ar septyniasdešimt metų. Bet dabar pasaulis taip greitai keičiasi, kad bijau, jog po penkiasdešimt ar septyniasdešimt metų literatūroje neliks nieko iš tų, kurie yra dabar. 

Nepulsiu su jumis ginčytis, nes ir man tai nepatinka. Išties dabar informacijos tiek daug, ji ateina ir pasensta taip greit, kad tas srautas mus žaloja morališkai. Mes nustojame reaguoti į kito skausmą. Mums, žmonėms, empatija yra svarbi kaip išlikimo mechanizmas, ir taip buvo visada. Deja, dabar matau, kaip gebėjimas užjausti prarandamas, jis nebėra išlikimo instrumentas. Jį atbukina didžiulis informacijos srautas. Mes juk negalime kiekvieną sekundę ko nors užjausti. 

Knygos – tai empatijos kvintesencija. Mes skaitome, kad užjaustume kitus žmones ir jaudintumės dėl jų. Žmonės mėgsta skaityti apie žmones, taip jau mes sukurti. Ir dabar, kai žmonės vis mažiau domisi kitais ir vis daugiau žiūri savo bambos, empatijos stoka tampa tendencija. Taigi gali būti, kad greitai knygos pasikeis arba žmonės pradės rašyti knygas, kurios bus įdomios tik jiems patiems.

Kai toks didelis neigiamos informacijos srautas, mums reikia vis daugiau dirgiklių. Ar dabartiniam skaitytojui reikia aštresnių pojūčių, didesnių dramų? Juk jūsų kūryboje yra daug skausmo, dramos, asmeninių tragedijų, artimųjų netekties, yra netgi avarija ir onkologinės ligos. Ar jūs kalate per skaudulius, nes kitaip šiuolaikinio skaitytojo dėmesio nepatrauksi? 

Ne. Aš tik atkreipiu skaitytojo dėmesį, kad tai egzistuoja, nes daugybė žmonių gyvena taip, tarsi mirties ir skausmo apskritai nebūtų. Stengiuosi juos supurtyti – anaiptol ne išgąsdinti, o atkreipti jų dėmesį: „Ei, pažiūrėk, jie tikri. Ir jiems skauda.“ Gyvenimas, nugyventas be atjautos, yra tuščiai nugyventas gyvenimas. Ir kartais būtent knyga tave pažadina. Man pačiai kartais prireikia knygos, kad suprasčiau, kaip viskas sutvarkyta. Ne mano gyvenime, o kitų. Tiesiog mes pernelyg giliai pasinėrę į save ir rūpinamės tik savimi, o tai neteisinga. Žmonėms, kaip rūšiai, taip gyventi negalima. 

O jums neatrodo, kad dabartiniam skaitytojui reikia skausmo? Pavyzdžiui, jei „Nusikaltimas ir bausmė“ būtų rašomas dabar, gal neužtektų nužudyti vieną senutę, gal dabar reiktų žudyti ką nors kas penkiasdešimt puslapių? 

Nesutinku su jumis. Jei „Nusikaltimas ir bausmė“ būtų rašomas dabar, jis būtų daug trumpesnis, glaustesnis. Deja, stilius sensta. XVIII a. literatūra XIX a. skaitytojui jau atrodė pasenusi, dabar ir XIX a. pamažu skęsta, netgi XX a. literatūra šiuolaikiniam jaunimui atrodo retro. Tai normalu. Kad ir koks geras būtų romanas, jo galiojimo laikas – daugiausia 200 metų. Paskui jis tampa specialistų tyrimų objektu. Prisiminkite „Don Kichotą“. Todėl manau, kad „Nusikaltimo ir bausmės“ ritmika dabar būtų visai kita, bet senutės nužudymas liktų. 

Dėl ritmo, ko gero, aš su jumis sutikčiau, o dėl trumpumo drįsčiau pasiginčyti. Pasakojimo ritmas dabar išties kitoks, bet pažiūrėkit į „Harį Poterį“. Juk tai turėjo būti viena knyga, o virto serialu. 

Tai visai kas kita. Serialai užkabina skaitytojus, ir jie nori istorijos tęsinio. 

Lazario moteryse“ randame apskritai jūsų kūryboje dažną nemylimų, nelaimingų vaikų temą, nors jūsų pačios vaikystė, kaip dažnai pabrėžiate, buvo laiminga. Tėtis – kariškis, mintinai mokėjęs „Eugenijų Oneginą“, mama – gydytoja. Kodėl nelaiminga vaikystė tokia svarbi jūsų kūryboje? 

Buvau vėlyvas vaikas, ir tėvai mane labai mylėjo, užsiimdavo su manimi. Mama buvo griežta, bet tėtis tiesiog dievino mane, o, pasirodo, mergaitei labai svarbu, kad būtent tėtis ją dievintų. Užaugusi suvokiau, kaip baisu, jei vaikas nepatiria tokios vaikystės. Vaizduotė mano laki, išlavinta... Todėl tai tapo viena iš nuolat atsikartojančių temų mano kūryboje. 

Pati esu mama ir suprantu, kad vaikui reikia meilės, daugiau nieko jam nereikia. Na, gerai dar būtų, kad pro stogą nevarvėtų ir būtų ką valgyti, ir viskas. Vaikui svarbiausia, kad jį mylėtų. Jei tos meilės nėra, tai suluošina žmogų visam gyvenimui. 

Jūsų mama – gydytoja, vyras – gydytojas, vyro tėvai – gydytojai. Net ir jūs pati ketinote tapti gydytoja. Netgi skaičiau, kad labai gailitės, jog netapote gydytoja. Tai gailitės tapusi rašytoja? 

Taip. Aš ir netapau rašytoja, aš tik rašau knygas ir mokau kūrybinio rašymo. Ir mėgstu savo darbą. Man patiko dirbti ir redaktore, bet aš labai norėjau tapti gydytoja. Deja, tas traukinys jau nuvažiavo. Jau nebegaliu studijuoti medicinos, nebent filosofiją ar kokį nors kitą dalyką, kurio mokytis gali net ir iki gilios senatvės. Man rodos, iš manęs būtų išėjusi nebloga gydytoja, mat pasižymiu geru klinikiniu mąstymu ir iki šiol stebinu gydytojus tuo, kad gebu mąstyti kliniškai kaip gydytojas, nors neturiu gydytojo išsilavinimo. Labai gailiuosi, kad pražioplinau savo svajonę. 

Jei dabar galėtumėte atsukti laiką, ar išdrįstumėte iškeisti dabartinį gyvenimą į medicinos studijas?

Oi, jei tik galėčiau grįžti į tą akimirką, kai apsisprendžiau stoti į filologiją, o ne į mediciną, tuoj pat pakeisčiau savo sprendimą, nė nemirktelėjusi. Juk kas man trukdytų rašyti tapus gydytoja? O štai gydyti niekaip negaliu... 

Bet juk matote, kiek dirba jūsų vyras, negi manote, kad jam liktų laiko rašyti?

Beje, jis labai gerai rašo. Jei jau man taip norėtųsi rašyti, gal mesčiau mediciną, bet vis tiek jau turėčiau mediko išsilavinimą. Gydytojo darbas labai svarbus žmonėms. Geras gydytojas daug svarbesnis už bet kurios, tegul ir premijomis apipiltos, knygos autorių.

O tai, kad jūsų kūryboje tiek gydytojų, – tai... 

Taip, tai jau geštaltas... Ir mano naujoje knygoje yra gydytojas, nors jis ir ne pagrindinis veikėjas. Žodžiu, man tai ne šiaip niežti, tai jau nudraskyta iki kaulų.

Kitaip tariant, literatūra – tai būdas pabėgti nuo tikrovės.

Žinoma. Jei neturi pinigų psichoterapeutui, rašyk knygas.

Pokalbis su Jevgenijumi Sulesu „Litclub TV“. Parengė Jūratė Dzermeikaitė.