Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.
    Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją žmonių akivaizdoje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.
    Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris.
    Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“
    Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“.
    Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius 

Jeigu pripažįstame, kad nuodėmė yra tamsa, tai su ja neįmanoma, o ir nėra prasmės kovoti. Tamsa – tai trūkumas, ko nėra, o ne kažkokia konkreti būtis. Taip pat ir su moraline tamsa – nuodėme. Žmogaus sieloje, kaip ir bendruomenėje, yra šviesos, arba ne, yra dorybė, arba jos nėra, tada viešpatauja nuodėmė.

Atvedusiems moterį, dėl kurios mirties jau niekas neabejojo, Jėzus uždavė klausimą: „Kas iš jūsų be nuodėmės?“ Tai nebuvo „procedūrinis“ klausimas apie tai, kas turi pradėti vykdyti nuosprendį, bet priminimas, kad nė vienas žmogus nespindi visu pagal Dievo paveikslą sukurtos prigimties grožiu. Jėzus nesmerkia žmonių noro gyventi šviesesnėje visuomenėje, bet nurodo, kad verta kiekvienam susirūpinti savo siela ir bendram gyvenimui suteikti daugiau šviesos.

Moteriai Jėzus pasakė eiti ir daugiau nenusidėti. Net ir nusidėjusi ji nenustojo būti Dievo dukra, niekas nepanaikino jos pašaukimo ir Dievo siuntimo nešti į gyvenimą šviesą. Ten, kur buvo tamsa, galima įžiebti šviesą, kol žmogus pasilieka gyvenime. Prisimename Dievo mums duotą galimybę bei pašaukimą ir džiaugiamės, kad paklydę tamsybėse galime grįžti ir vėl nešti šviesą.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai