Kryžiaus kelias. Šv. Bonifacijaus bažnyčia (Leuvardenas, Olandija). RomkeHoekstra nuotr.

Wikipedia.org nuotrauka

FABIO CARDI – Lietuvoje ne kartą lankęsis italų kunigas, Pašvęstojo gyvenimo teologijos instituto „Claretianum“ (Roma) profesorius ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo misionierių studijų centro vadovas. Knygų ir daugybės publiakcijų autorius. Šie mąstymai publikuojami autoriaus tinklaraštyjeVertė Saulena Žiugždaitė.

Ką galvojo Marija, pamačiusi prieš save nuplaktą ir kraujuojantį savo sūnų, kryžiaus naštos slegiamą? Gal prisiminė senolio Simeono pranašystę: „Tavo sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35)?

Atnešusi į šventyklą paaukoti jį Viešpačiui, skubiai atliko atnašavimo apeigas ir parsinešė vaiką namo. Sulaukusį dvylikos, kai vienas nuklydo nuo savo šeimos, išbarė ir grįžo namo kartu. Dabar yra pasirengusi jo netekti, dovanoja jį Tėvui, mums visiems, tapusiems jos vaikais.

Kiek dėl savo vaikų sveikatos besisielojančių motinų jaučiasi bejėgės užkrato akivaizdoje. Kiek parblokštų matant lėtą mirtį, negalint būti kartu, nebent iš tolo, taip, kaip atstu teko stovėti Marijai.

„Palaiminta įtikėjusi“ (Lk 1, 45) sušuko Elžbieta. Padėk ir mums, Marija, tikėti net tada, kai atrodo, kad Dievas mus apleido blogio gniaužtuose, net tada, kai nesuprantame, kodėl turi kentėti ir mirti tie, kuriuos mylime. Būk šalia, tu, kuri esi motina, ir kartok mums žodžius, kuriuos kadaise tau ištarė angelas: „Nebijok... Dievui viskas yra įmanoma“ (Lk 1, 30.37).

Mokyki mus klusniai įsitraukti į jo meilės užmojį, net ir tada, kai šis atrodo kaip visiškai priešingas dalykas, ir iš širdies gelmių ištarti: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).