Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
    Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: 'Tapsite laisvi'?“
    Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas neamžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis neranda atgarsio jumyse. Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo“.
    Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“
Bet Jėzus tęsė toliau: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus. Deja, jūs norite nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė! Jūs darote savojo tėvo darbus“.
    Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“.
    O Jėzus kalbėjo toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Dievas yra meilė, o meilė skatina būti kartu. Danielius mylėjo Dievą, todėl nenorėjo nuo jo pasitraukti išduodamas. O Dievas mylėjo Danielių, todėl apsaugojo jį nuo ugnies pražūties. Danieliui Dievo reikėjo labiau nei žemiškojo gyvenimo, todėl ir jo žemiškasis gyvenimas buvo išsaugotas.

Dievo meilė nėra vien jo malonių troškimas, bet buvimas kartu. Mūsų bendrystės su Dievu ženklai – maldos, šventovės, piligriminės kelionės ir sakramentalijos –  rodo ir skatina vidinę, dvasinę bendrystę. Tačiau joks ženklas nėra pati tikrovė ir jos nepakeičia. Todėl Jėzus ir atmeta žydų pasiteisinimus, kad jie yra tikrieji Abraomo, Mozės, pranašų ir karalių vaikai, paveldėję Dievo artumo teisę. Teisę į Dievo artumą jie turi, bet ne todėl, kad yra kažkieno palikuonys, o kad gali pažinti Dievo dvasią ir ja gyventi, kad gali savo mintimis ir širdimis būti su Dievu kartu.

Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus kalbėjo „įtikėjusiems jį“ žydams, todėl ir patys, būdami uolūs tikintieji, turėtume nuolat tikrinti savo intencijas, ar nuoširdžiai ir atvirai siekiame tikrosios vidinės vienybės su Dievu.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai