Unsplash.com nuotrauka

LYDIA S. DUNGDALE yra gydytoja, Kolumbijos universiteto medicinos etikos specialistė, parašiusi netrukus anglų kalba pasirodysiančią knygą „Prarastas menas numirti“ (The Lost Art of Dying). Žurnalo „First Things“ redakcijai maloniai leidus, jos tekstą „The cure for what ails us“ į lietuvių kalbą išvertė Augminas Petronis.

Nacionalinis hospisų fondas (veikiantis JAV – vert. past.) prieš keletą metų atliko apklausą, kuri parodė, kad amerikiečiai yra labiau linkę su vaikais kalbėtis apie saugų seksą ir narkotikus nei su nepagydoma liga sergančiais tėvais – apie pasiruošimą mirčiai. Atrodo suprantama – juk nesaugus seksas ir narkotikai kelia didesnę tiesioginę grėsmę nei mirtis, bet nesikalbėjimo apie žmogišką laikinumą pasekmės yra siaubingos.

Kaip medikė esu mačiusi daugybę pacientų, kurie prie gyvenimo pabaigos priartėjo beveik apie tai nesusimąstydami. Dažnai tokių pacientų gyvenimą pratęsdavo medicininė technika. Jie artėdavo prie kapo pavargę nuo technologijų ir terapijų, kurių veiksmingumas neretai būdavo menkai tikėtinas. Jie nemirdavo taip, kaip daugelis mūsų tikisi mirti – namuose, lovoje, apsupti šeimos. Jų mylimi artimieji po šios patirties likdavo sutrikę ir praradę vidinę pusiausvyrą.

Dabar dėl COVID-19 mirties grėsmė tapo daug realesnė net ir jaunimui. Tačiau apie tai, kaip gerai pasiruošti mirčiai, žiniasklaida nerašo. Veikiau kalbama apie viruso plitimo greitį, kurį reikia sumažinti, infekcijos gydymą, asmeninių apsaugos priemonių kaupimą – visas visuomenės sveikatai apsaugoti būtinas priemones. Visų šių priemonių griebiamasi priešinantis mirčiai, nors realybė yra tokia, kad daug žmonių mirs – nuo infekcijos, jos sukeltų komplikacijų ar dar ko nors. Pandemija gal ir padidina šansus mirti greitai, bet žmonių mirtingumas visais laikais buvo 100 procentų.

Taigi, ką darysime? Be abejo, išmintinga vengti masinių susibūrimo vietų, plauti rankas ir skambinti gydytojui, jei jaučiatės susirgęs. Bet čia – mirties prevencijos ir atitolinimo sritis. Tai yra trumpalaikės priemonės, kurias taikome, tikėdamiesi ilgalaikių rezultatų. Bet jos negali padėti nuo to, kas vis tiek galų gale laukia. Jos nesustabdo mirtingumo ir neparodo, kaip mirčiai pasiruošti.

Unsplash.com nuotrauka

Nuo vėlyvųjų viduramžių iki laikų maždaug prieš šimtmetį pasiruošti mirčiai buvo gyvenimo dalis. Kad gerai mirtų, žmogus turėjo gerai gyventi, ir tuo visą gyvenimą rūpindavosi jį supanti bendruomenė. Tai nebuvo tik subjektyvu arba priklausoma nuo atsitiktinumo. Viskas vyko giliai ir nuosekliai. Kasdienis gyvenimas buvo supintas su praktikomis, ritualais, katekizmais, maldomis ir tikėjimo tiesomis, susijusiomis su pasiruošimu mirčiai. Visuomenė šiandien prarado didelę dalį šio nuoseklumo, tačiau religinės tradicijos vis dar siūlo priemonių galynėtis su žmogišku laikinumu, jei tik leidžiame sau į jas žiūrėti rimtai.

Ar COVID-19 pakeis mūsų požiūrį į mirtingumą? Turėtų. Ir tai galėtų prasidėti nuo asmeninio lygmens. Ar pažįstate senyvo amžiaus sulaukusį žmogų arba turintį imuninės sistemos problemų? Daugelis mūsų pažįsta. Kaip su jais kalbatės apie žmogaus laikinumą?

Kai šito paklausiu, žmonės dažnai atsako, kad net nežino, nuo ko pradėti. Štai nuo ko pradėti: „Mama, tėti, jei susirgtumėte koronavirusu taip smarkiai, kad negalėtumėte priimti sprendimų dėl gydymo, kas turėtų spręsti?“ Nors šiuo klausimu siekiama sukurti teisinį sveikatos apsaugos įgaliojimą (teisinis instrumentas JAV, kai asmeniui esant sunkios būklės sprendimus dėl jo tolesnio gydymo priima artimieji – vert. past.), savaime kyla klausimų dėl gyvybę palaikančių medicinos priemonių taikymo ir mirties patale gulinčiojo norų. Galite paklausti, ką jūsų tėvai galvoja apie „kvėpavimo vamzdelius“ bei dirbtinius plaučių ventiliatorius, ar jie norėtų, kad juos gaivintų, jei staiga sustotų širdis. Galite pakartoti argumentus prieš gyvybės nutraukimą ir klaidinamai pavadintą „orios mirties“ judėjimą (JAV organizacija kovojanti už eutanazijos įteisinimą – vert. past.). Galite pažadėti, kad būsite kartu ir jų neapleisite.

Unsplash.com nuotrauka

Jei skamba pernelyg mediciniškai, galima rasti daugybę kitų pagalbos priemonių. Nepelno siekiančios organizacijos „Ori senatvė“ įkūrėjas išleido dokumentą, pavadintą „Penki norai“ (Five wishes anglų kalba prieinamą paspaudus čia), paremtą jo patirtimi Motinos Teresės namuose mirštantiems asmenims. „Penki norai“ švelniai veda skaitytoją per penkias sritis, susijusias su sprendimų priėmimu, gulinčiųjų mirties patale norais, komfortiška rūpyba, į asmeninius dalykus atsižvelgiančia priežiūra ir kaip mirštantysis nori būti atsimenamas.

Diskusijos tokiais klausimais dažnai mažina siaubą, kurį kelia mintis apie vienišą mirtį anonimiškoje intensyvios priežiūros įstaigoje. Tačiau tikroji jų vertė ta, kad kalbama apie tai, kas iš tiesų svarbu – keliami svarbiausi klausimai apie žmogišką egzistenciją ir jos galutinumą.

Žinoma, filosofai, kunigai ir rabinai jau ne vieną tūkstantmetį grumiasi su šiais klausimais. Jie yra protingai ir įtikinamai rašę apie juos. Darbas padarytas, mums nereikia jo pradėti nuo pradžių. Bet reikia nustoti jį ignoruoti. Turime suvokti savo laikinumą ir pradėti ruoštis mirčiai.

COVID-19 duoda mums dar vieną šansą.