Kryžiaus kelias. Šv. Bonifacijaus bažnyčia (Leuvardenas, Olandija). RomkeHoekstra nuotr.

Wikipedia.org nuotrauka

FABIO CARDI – Lietuvoje ne kartą lankęsis italų kunigas, Pašvęstojo gyvenimo teologijos instituto „Claretianum“ (Roma) profesorius ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo misionierių studijų centro vadovas. Knygų ir daugybės publiakcijų autorius. Šie mąstymai publikuojami autoriaus tinklaraštyjeVertė Saulena Žiugždaitė.

Anot Rytų tradicijos, moteris, pakeliui į Kalvariją nušluosčiusi Jėzui veidą, vadinosi Berenikė. Kad ir koks būtų jos tikrasis vardas, lotyniškoji tradicija jį pakeitė nauju: Vera icona (tikrasis atvaizdas), Veronika.

Taip, nes kraujas, prakaitas, spjūviai, žemė, kuria buvo išpurvintas Šventasis Jėzaus Veidas, paliko pėdsaką lino drobėje. Tačiau tikrasis Jėzaus atvaizdas neišdildomai įsispaudė moters širdyje: jos tapatybė, jos vardas amžiais bus Veronika, tikrasis Jėzaus veidas.

Kiek perkreiptų veidų ligoninėse, greitosiomis suręstose palapinėse, sunkiai beatpažįstamų po deguonies kauke. Ir kiek gailestingų rankų, nesvarbu, kad pirštinėmis dengiamų, nusileidžia ant jų…

„Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!“ (Sal 27, 9), „tešviečia mums tavo veidas, ir mes būsime išgelbėti!“ (Sal 80, 20). Kiekvienos širdies troškimas – regėti Dievą, matyti Dievo veidą. Ar galime jį matyti? Jėzus mums sakė, kad galime: „Kas mane mato, mato Tėvą“ (Jn 12, 45). Ir pridūrė: „Kas mato brolį, mato Viešpatį“ (Ipsissima verba). Išties galime regėti Dievo veidą, ligos subjaurotame kiekvieno brolio veide. Tačiau reikia tyros širdies, tokios kaip Veronikos: „Palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).