Asociatyvi nuotrauka. Dėl paskelbto karantino, vengrų kunigas Laszlo Felfoldi aukoja Mišias, kurias transliuoja internetu.

EPA nuotrauka

Lietuvos vyskupijų atstovai tikinčiuosius kviečia karantino metu nepamiršti savo parapijų – ir, kiek įmanoma, prisidėti prie jų išlaikymo, pervedant auką internetu ar atnešant į bažnyčią.

Dvasininkai primena, kad būtent iš parapijiečių suaukotų pinigų kunigai gali vykdyti evangelizacinius, patalpų remonto ar kitus projektus, tęsti labdaringas veiklas, laiku išmokėti atlyginimus darbuotojams, atsiskaityti už komunalines paslaugas ir t. t.

Pasak „Bernardinai.lt“ kalbintų pašnekovų, kol nevyksta viešos pamaldos ir į bažnyčias neateina žmonės, dalis parapijų nerimauja dėl savo ateities.

Svarbiausia – kad žmonės neprarastų darbo vietų

Kaip dabartinę situaciją mato katalikų vyskupijos? Jų Lietuvoje yra septynios – trečiadienio popietę į kiekvieną jų kreipiausi raštu ir – jei tik buvo įmanoma – telefonu. Iki ketvirtadienio vakaro atsiliepė keturių vyskupijų atstovai.

Vysk. Algirdas Jurevičius

Kosto Kajėno nuotrauka

Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Algirdas Jurevičius sako, kad dėl pratęsto karantino ir sustabdytų viešų pamaldų kiekvieno tikinčiojo piniginė auka yra „kaip malonė iš dangaus“. Dvasininkas pastebi, kad šiuo metu išgyventi lengviau mažesnėms parapijoms, kurios neturi įdarbintų žmonių. Tuo metu didesnės parapijos pinigų trūkumą sprendžia panašiai, kaip ir valstybinės ar privačios įstaigos: skelbia prastovas, savo darbuotojus išleidžia neišnaudotų ar neapmokamų atostogų. „Svarbiausias dalykas – daryti viską, kad žmonės neprarastų darbo vietų ir, pasibaigus karantinui, vėl grįžtų prie savo darbų. Šiuo atveju parapijos yra sustabdžiusios (kur tik įmanoma) numatytus remonto ar kitus darbus, išskyrus tuos, kurių finansavimas užtikrintas projektais, o jų neįvykdžius lėšas tektų sugrąžinti“, – pasakoja vyskupas.

Ganytojas akcentuoja, kad dabar svarbus solidarumas tarp dvasininkų ir jų parapijų: „Bažnyčia neturi kokių nors „neišsenkančių“ finansavimo šaltinių, bet dalinasi su stokojančiaisiais tuo, ką turi. Tad džiaugiamės kiekviena auka ar kitokiu palaikymu iš parapijiečių pusės.“ Vysk. A. Jurevičius taip pat primena, kad yra įvairių būdų, kaip tikintieji gali prisidėti palaikyti savo parapijas – tiek Kauno, tiek ir kitose vyskupijose.

Pandemija parapijas paveiks kaip ir kiekvieną šeimą

Vilniaus arkivyskupijos kancleris kun. Kęstutis Palikša sako, kad, nors dėl tuščių bažnyčių aukos nebesurenkamos (sumažėjo ir aukų užsakant šv. Mišias), dalis kunigų naudojasi socialiniais tinklais – transliuoja pamaldas feisbuke ar kur kitur, o parapijiečiai gali paaukoti neišeidami iš namų ir savo parapijai pervesdami lėšų internetu. Tačiau tokia praktika Lietuvoje dar nėra įprasta, ir ne visi gali tokiu būdu padėti parapijai. „Ypač regionuose mūsų bažnyčių lankytojai yra daugiau vyresnio amžiaus, jie gal mažiau naudojasi elektronine bankininkyste, todėl jiems gali būti sunkiau paaukoti elektroniniu būdu“, – sako kun. K. Palikša. Jis priduria, kad dėl visuomenėje tvyrančio nerimo tikintieji pradeda atidžiau skaičiuoti savo lėšas, svarsto, kiek dar ilgai tęsis karantinas, iš ko reikės išgyventi jų šeimoms – todėl aukojimas Bažnyčiai tampa anaiptol ne pirmo svarbumo klausimu.

Kun. Kęstutis Palikša

Simonos Jašauskytės nuotrauka

Vis dėlto kunigas tikinčiuosius kviečia suprasti, kad Bažnyčia – tai ir mes patys, vienos šeimos nariai: „Dekanatai ar parapijos nėra įmonės, teikiančios paslaugas ir gaunančios pelną ar nuostolį. Parapija yra šeima, kurios nariai dalį savo pajamų skiria bendriems reikalams ar padėti tiems savo nariams, kuriems tuo metu labiausiai reikia, stokojantiesiems. Taigi, kaip šeimoje biudžetas didėja ar mažėja priklausomai nuo to, kokios jos narių pajamos, taip ir parapijų biudžetas tiesiogiai priklauso nuo jų narių galimybių ir solidarumo.“ Vilniaus arkivyskupijos kancleris mato ir daugiau panašumų: kaip, pasibaigus krizei, šeima turi kurį laiką susiveržti diržus ir atsisakyti buto remonto ar kitų gyvybiškai nebūtinų išlaidų – taip ir parapijos, kai baigsis pandemija, turės ieškoti sprendimų, kaip atsigauti – galbūt bus sunkiau vykdyti savo kasdienę veiklą arba teks atsisakyti kai kurių planų. „Bet tikimės, kad, kai žmonės vėl sugrįš į bažnyčias, į įprastą gyvenimą, tai ir parapijų veikla anksčiau ar vėliau tekės įprasta vaga, į kurią kviečia Kristus“, – sako kun. K. Palikša.

O ką daro pati Vilniaus arkivyskupija, kad kunigai ir jų bendruomenės dabartiniu metu patirtų kuo mažiau sunkumų? „Jau ir prieš pandemijos iššūkį kunigai per kuriją praktikuodavo tam tikrą solidarumą, kai miestuose tarnaujantieji perduodavo dalį tikinčiųjų aukų, gautų užsakius šv. Mišias, kaimų kunigams, kurie tomis intencijomis melsdavosi. Šiuo metu ypač toliau nuo miestų tarnaujantys kunigai dažniau kreipiasi į kuriją šiuo klausimu, nes jų parapijose šv. Mišių ir taip labai mažai užsakoma. Dabar, žinoma, miestuose taip pat situacija pakitusi. Taigi vyskupijos planas ir yra reaguoti į esamą situaciją ir žinoma, numatyti tam tikrus žingsnius“, – pasakoja Vilniaus arkivyskupijos kancleris.

Pasak kun. K. Palikšos, visi norime būti nepriklausomi ir užtikrinti dėl savo ateities, tačiau pandemija tą saugumo jausmą sudrebino: „Turbūt tam, kad būtume dėkingi Dievui ir žmonėms už tai, ką šiandien turime, nes rytojus mums nepriklauso.“

Iššūkiai – ir kaimuose, ir miestuose

Tuo metu Telšių vyskupijos buvęs generalvikaras kun. Vilius Viktoravičius atkreipia dėmesį į mažesnes parapijas, kurioms per karantiną gali būti sunku išsilaikyti. Kai kurios iki pandemijos gyveno nuo sekmadienio iki sekmadienio – kaip ir paprastas žmogus nuo vieno atlyginimo iki kito. „Ypač Per Verbų sekmadienį ir Velykas, kai į bažnyčią ateina žymiai daugiau žmonių nei įprastai, kai kurios parapijos iš surinktų aukų netgi pusę metų galėdavo išgyventi. Tad dabar toms parapijoms bus tikrai didelis nuostolis“, – prognozuoja kunigas.

Kun. Vilius Viktoravičius

Youtube stopkadras

Kaip ir ankstesni pašnekovai, Telšių vyskupijos atstovas atkreipia dėmesį į parapijų darbuotojus ar patarnautojus, kuriems gali kilti grėsmė likti be darbo, jei karantinas tęsis ir finansinė situacija tik blogės: „Kartais tam žmogui, ypač kaimo vietovėje, tai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, kad ir labai nedideli tie pinigai. O mieste žmonės įdarbinti ir iš to gyvena, tad labai svarbu, kad jų neatleistų iš darbo – nes kai paskui reikės rasti naują žmogų, bus be galo sunku.“

Pasak kun. V. Viktoravičiaus, kyla klausimų ir dėl pačių kunigų išlaikymo – šiuo metu sunkiau vyresnio amžiaus dvasininkams, kurie nesinaudoja socialiniais tinklais ir nemoka tikinčiųjų suburti nuotolinei maldai. O didesniuose miestuose iškyla kita problema – kaip išlaikyti tris kunigus vienoje parapijoje?

Pašnekovas dar kartą primena, suvokiant šią situaciją, paaukoti savo parapijai internetu ar grynaisiais. Anot kunigo, pati vyskupijos kurija savo dvasininkams didelės finansinės pagalbos pasiūlyti negali: „Vyskupijoje ypatingo pinigų rezervo neturim. Kažkiek galėsim bandyti paremti, bet tai bus labai nežymu, nes turim daug parapijų – daugiau nei 150.“

Panevėžys problemų neakcentuoja

Kun. Saulius Černiauskas. joniskelis.lt nuotrauka

Panevėžio vyskupija taip pat sureagavo į išsiųstą elektroninį laišką su klausimais apie karantiną ir aukas. Vyskupijos kancleris kun. Saulius Černiauskas atrašė, kad Bažnyčios tikslas nėra pajamos ar finansinė sėkmė, bet pirmiausia, – „sielų išganymas“. Tiesa, taip pat pacitavo vieną iš Kanonų teisės kodekso paragrafų (1254), kuriame, be kitų tikslų, Bažnyčiai pavestas „rūpinimasis deramu dvasininkų ir kitų tarnautojų išlaikymu“.

Pasak kunigo, svarbiausias klausimas – ne apie pinigus, o „kaip šiuo pandemijos metu padaryti taip, kad tikintieji neapleistų Dievo žodžio, dvasinio tobulėjimo ir kad per šią sakramentinio gyvenimo „pauzę“ neužmirštų ir neatitoltų nuo paties Dievo. Taip pat pagal išgales pasirūpinti kai kuriems reikalinga pagalba.“

Panevėžio vyskupijos kancleris priduria: „Bažnyčia išsilaiko iš aukų, kurių niekados neįmanoma numatyti kaip tvirtų ir pastovių duotybių, todėl reikia su jomis elgtis atsakingai ir apdairiai.“ Čia pat kviečiama pasitikėti Jėzaus žodžiais: „Visų pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).

Šiluvos klebonas: „Čia dar nedidelis išbandymas“

Optimistiškai nusiteikęs ir Šiluvos klebonas kun. Erastas Murauskas – jį pakalbinau, norėdamas paklausti, kaip šiuo metu sekasi konkrečiam kunigui konkrečioje parapijoje. Tiksliau, trijose – be Šiluvos, kun. E. Murauskas taip pat aptarnauja Lyduvėnų ir Žaiginio parapijas.

Be abejo, svarbiausia iš jų – Šiluva, tikras katalikų traukos centras. Tačiau karantinas šią vietovę kuriam laikui nutildė. „Jeigu buvai susitaupęs kažką juodai dienai, tai valio, o jei nepasirūpinai, gyvenai tik šia diena – tada jau truputį negerai. Visada reikia turėti šiokią tokią atsargą“, – sako Šiluvos klebonas. Jo prižiūrimos parapijos turi šiek tiek santaupų – kol baigsis karantinas, turėtų užtekti. Kun. E. Murauskas ir pats nesnaudžia – kviečia tikinčiuosius telefonu ar elektroniniu paštu užsisakyti šv. Mišias, kurias klebonas paskui transliuoja per feisbuką. Anot pašnekovo, svarbiausia, kad nenukentėjų darbuotojai – parapijoje yra floristė, valytoja, vargonininkas ir kiti žmonės, kurie kol kas gauna atlyginimus. Klebonas tikina, kad stengsis ir toliau tuo rūpintis, o dėl savęs paties nesijaudina.

Kun. Erastas Murauskas.

Raseinių Švietimo pagalbos tarnybos interneto svetainės (rspt.lt) nuotrauka

„Dievas padės, nenubiednėsim. Tikrai čia nėra koks karo ar okupacijos atvejis. Mes, lietuviai, visko matę, dar nepamiršom savo istorijos, šaknų. Kai pas močiutę pirmąkart į kaimą atvažiavau – ant aukšto keletą metų gulėjo maišas su sudžiovinta duona – maža kas, gal prireiks, jei vėl suims ir išveš... Tik paskui jau suprato, kad nebereikia.

Jeigu tu nusprendei, kad esi krikščionis, tai priklausai Kristaus šeimai – ir ją reikia padėti išlaikyti bent jau minimaliai. Kad bent jau sunkiau gyvenantis kaimo klebonas galėtų susimokėti už elektrą, šiukšles ir visokius kitokius mokesčius. Bent jau tiek. O kunigai... jie iš bado nenumirs. Visokių kruopų dar turim. Aš pats gavau pusmaišį bulvių, turiu dar šiek tiek lašinukų, tai galiu sau kugelius kepti ir žaliuoti... Kaip studijų laikais būdavo – yra bulvių, lašinių, nusipirkai rūgštaus pieno, batono – ir viskas, bendrabuty balius. Gyvenom, išsimokslinom – ir niekas nenumirė. Ėjom vieni pas kitus ir dalinomės.

Dabar yra tas laikas, kada galim išmokti dalintis. Pastebėti, gal kaimynui ar kitam žmogui ko trūksta. Čia dar nedidelis išbandymas. Jei jį atlaikysim, tai gal ir ateity būsim stipresni. Dievas visada ir blogį moka panaudoti“, – sako kun. Erastas Murauskas.