Jolanta Kyzikaitė „Parodomasis žaidimas“. 2016. MO muziejaus kolekcija.

Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) edukatorius Philippe’as Yenawine’as ir psichologė, kognityvinių mokslų specialistė Abigail Housen sukūrė mokykloms ir meno įstaigoms skirtą meno pažinimo ir matymo būdą: vizualiojo mąstymo strategiją (angl. visual thinking strategy). 

Mokykloms ir muziejams „persikėlus į namus“ karantino sąlygomis galbūt negalima meno kūrinių stebėti tiesiogiai, tačiau galima šią stebėjimo praktiką taikyti namuose kartu su visa šeima. Anot MO muziejaus edukatorės KAREN VANHERCKE, vizualiojo mąstymo strategijos metodas gali padėti išgirsti kitus šeimos narius ir ugdyti tarpusavio pasitikėjimą. Ji siūlo bent kartą per dieną nukreipti mintis į meno kūrinį ir žiūrėti į jį kartu. 

Kas yra „vizualinio mąstymo strategija“?

Anot Karen, vizualinio mąstymo strategija yra skirta lavinti kritinį mąstymą: „Reikėtų suprasti, o tai dažnai pamirštama, kad vizualiojo mąstymo strategija nėra skirta sužinoti daugiau apie meną ar išmokti daugiau faktų apie jį. Dažnai matau, kad po vizualinio mąstymo strategijos užsiėmimo muziejuje žmonės atrodo sutrikę ar nusivylę, nes jie tikėjosi, kad išmoks ko nors apie meną, tačiau taip dažniausiai neįvyksta. Vizualinio mąstymo strategija moko joje dalyvaujančiuosius, kaip struktūrinti, sisteminti pokalbį, mąstymo procesą ar kokio nors dalyko tyrimą“, – kalba edukatorė. Svarbu taip pat suprasti, kad, norint ką nors sužinoti apie meną atliekant vizualinio mąstymo strategijos pratimus, iš tiesų galima, tačiau tai nėra pagrindinis užsiėmimo tikslas. Kur kas svarbiau yra lavinti mąstymą, kalbėtis ir megzti dialogą su šalia esančiais žmonėmis. 

Karen Vanhercke. MO muziejaus nuotrauka.

K. Vanhercke pažymi, jog MO muziejuje vizualinio mąstymo strategijos objektas yra menas, tačiau panašius pratimus galima atlikti ir su reklamomis ar bet kokiu kitu dalyku, pasitelkiančiu vizualinę kalbą tam, kad išsakytų savąją „žinutę“. Anot edukatorės, kai kurie bando vizualinio mąstymo strategiją taikyti ir literatūros kūriniams ar biologijos pamokoms. 

Vizualinio mąstymo strategijos praktika susideda iš trijų pamatinių klausimų, dažniausiai vienas žmogus (edukatorius arba tas, kuris geriausiai išmano metodą) šiuos klausimus užduoda grupei žmonių, kurie dalyvauja užsiėmime. Šie klausimai yra labai paprasti: kas vyksta šiame paveiksle? Kokios detalės jums leidžia sakyti, kad vyksta būtent tai? Ką dar pastebite šiame kūrinyje? 

Pirmasis klausimas („kas vyksta šiame paveiksle?“) leidžia  užsiėmimo dalyviams įvardyti visus dalykus, kuriuos jie mato. Nebūtina turėti meninį išsilavinimą, kad įvardintumėte, ką matote ar jaučiate. Pakanka naudotis savo juslėmis: rega, klausa, lytėjimu. Grupėje žmonės įvardina, ką jie pastebi, o kiti įdėmiai klausosi, ką jie kalba, dalinasi savo matymu.

Anot K. Vanhercke, užsiėmimo vedėjas turi atidžiai stebėti, kada užsiėmime dalykų vardijimas ima virsti interpretacija. Pavyzdžiui, kas nors sako, jog „paveiksle esantis tigras atrodo piktas“. Po tokios užsiėmimo dalyvio minties galima užduoti antrąjį vizualinio mąstymo strategijos klausimą („kokios detalės jums leidžia sakyti, kad yra būtent taip?“). 

Edukatorė pabrėžia, kad būtent šioje vietoje prasideda interpretacija: „kiti užsiėmimo dalyviai gali matyti visiškai kitus dalykus“. Antrasis užsiėmimo klausimas skirtas tam, kad „žmonės pradėtų galvoti apie savo pačių (ir kitų) pateikiamas interpretacijas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus, sakantis, kad paveiksle mato vargingai gyvenančią moterį, teigia, jog taip mano dėl to, kad jos batai suplyšę arba atrodo pigūs – šiame teiginyje yra labai daug prielaidų ir interpretacijos. Būtent tada galima ir megzti pokalbį tarp kitų užsiėmimo dalyvių, kurie galbūt mano kitaip“, – patirtimi dalijasi Karen. 

Eglė Ridikaitė „Kažkas užuodė „Kažkas užuodė kardamono kvapą“. MO muziejaus kolekcija.

Galiausiai, anot edukatorės, galima pasiekti ir gana abstraktų, beveik filosofinį mąstymo lygmenį. Tiesa, tam reikalinga ilga praktika. Viena iš metodo kūrėjų, Abigail Housen, šią praktiką taikydama muziejams, „manė, kad lankytojai nebus pajėgūs pradėti filosofinę diskusiją, tačiau ji yra visiškai įmanoma, viskas priklauso nuo grupės pasirengimo lygio. Vizualinio mąstymo strategijos užsiėmimai buvo rengiami tam, kad galėtų būti naudojami mokyklose nuolat juos kartojant. Tada, kai ši praktika daug kartų kartojama, vaikai ir mokytojas pradeda vieni kitais pasitikėti, jausti besimezgančio pokalbio galią“, – svarsto edukatorė. Nuolat kartojant šias praktikas galima pereiti ir prie sudėtingesnių, filosofinių klausimų, o ne tik įvardyti, ką kiekvienas mato paveiksle ir kodėl. Pavyzdžiui, galima klausti, ką menininkas galvojo kurdamas šį kūrinį. Kodėl būtent taip sakote, kas jums leidžia taip pasakyti? 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis „Rex“, 1909 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka.

Vizualinio mąstymo strategija svarbi tuo, kad žmonės yra gerokai labiau susitelkę į tai, ką mato, jiems niekas nesiūlo „teisingų“ atsakymų, prasmė kuriama kalbantis. Dalijantis savo mintimis su kitais žmonėmis galima matyti „platesnį paveikslą“. K. Vanhercke sako, kad, daug metų dirbdama pagal šį metodą, ji beveik visuomet nustemba išgirdusi kokį naują pastebėjimą, apie kurį nė nebuvo pagalvojusi, žiūrėdama į kūrinį. Vizualinio mąstymo strategija taip pat leidžia „prakalbinti“ tuos, kurie dažnu atveju yra tylesni ar mano, kad „nežino teisingo atsakymo“. 

Kęstutis Grigaliūnas „Vilniaus katedros bestija“. 2007. MO muziejaus kolekcija.

Šį metodą gali lydėti ir įvairūs eksperimentai, pavyzdžiui, vieniems dalyviams užrišamos akys, o kiti, matantieji, bando jiems apibūdinti, ką jie mato edukatoriaus parinktame paveiksle. Dalyviai užrištomis akimis bando įsivaizduoti. Vėliau, pamačius paveikslą, atrodo, vaizduotė tiesiog suliepsnoja spalvomis ir įspūdžiais, nes kurį laiką nematantysis kūrė vaizdinius savo galvoje. 

Vizualinio mąstymo strategijos pratimai namuose

K. Vanhercke pažymi, kad geriausiai šis metodas tinka dirbant grupėse, kai vienas žmogus yra „vedėjas“. Edukatorė pati naudoja šį metodą meditacijai, stebėdama save: „Juk vizualinio mąstymo strategijos klausimai padeda pažvelgti ne tik į meno kūrinį, bet ir į save: kas vyksta mano galvoje? Kodėl taip galvoju? Juk tai irgi „paveikslo“ dalis“, – dalijasi Karen. 

Dažnai girdime, kad dabar reikėtų „sustoti“ ir „laiką leisti kokybiškai su vaikais“, tačiau lengva tai pasakyti, o sunku padaryti. Šiuo metu daugelis tėvų susiduria su labai sudėtinga situacija: jų krūvis išaugo kelis kartus. Vaikai mokosi namie (jiems reikia padėti), jiems reikia gaminti maistą, taip pat neapleisti ir pačių namų. O kur dar nerimas dėl ateities, darbo, ekonominės situacijos, kai baigsis karantinas: „Norėčiau pateikti kiek kūrybiškesnį ir konkretesnį pasiūlymą, o ne tik „žvelkite į pasaulį sąmoningai“ ar „medituokite“. Mano patarimas – bent vieną kartą per dieną pasukite pokalbio temą ir kalbėkite apie meną. Išsitraukite seną fotografijų ar dailės albumą, susiraskite paveikslo reprodukciją internete, susitelkite į ką nors džiaugsmingo ir linksmo, tai, kas pakeltų jums nuotaiką“, – siūlo K. Vanhercke.

Marko Rothko paveikslas „Įėjimas į metro“ (angl. Entance to Subway), 1938 m. Wikiart.com nuotrauka

Karen sakosi daranti tokias „meno pertraukėles“ su savo vaikais kiekvieną dieną. Jos patirtis rodo, kad toks būdas būti su vaikais ugdo pasitikėjimą: „Norint didinti pasitikėjimą vienų kitais, reikia išmokti klausytis vienam kito, o kartais mes pamirštame, kad turime klausytis kitų, ypač savo mažųjų. Vizualiojo mąstymo strategija kaip metodas kalbėtis yra puikus būdas klausyti ir išgirsti tai, ką žmonės jums sako. Naudoti meno kūrinį pokalbiui yra geras sprendimas: jame nėra nieko asmeniško, objektas tarsi „už jūsų“, galite tiesiog vienas kito klausytis, suprasti, kaip matote vieną ir tą patį dalyką. Lygiai taip pat šį pratimą galite naudoti kaip „termometrą“ matuoti kiekvieno šeimos nario emocinę būseną“, – kalba edukatorė. O svarbiausia – šis metodas moko klausytis ir išgirsti kitą.