Kun. Bernardas Verbickas OP. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Naujųjų technologijų, farmacijos ir sveikatos priežiūros pažangos komplektas žavi mus pažadais dėl sveikesnio ir geresnio gyvenimo, populiariai vadinamo well-being. Sveikatos priežiūra įsismelkė į mūsų kasdienybę, tapdama tyrimų, eksperimentų ir rekomenduojamų praktikų varikliu. Norime geriau pažinti savo kūną, jo funkcijas ir darniai su juo sutarti. Sveikata tampa fizinės, psichinės bei socialinės gerovės konstruktas ir pamažu nyksta jos kaip duotybės (dovanos), nepriklausančios vien nuo žmogaus, supratimas. Visuomenėje šaknis leidžia puikios sveikatos kaip normos samprata. Apie ką ji yra ir kas lemia tokį supratimą?

Istoriniu atskaitos tašku mūsų supratimui apie tai, ką reiškia būti sveiku žmogumi, buvo Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimas, kurį ši organizacija įtvirtino savo konstitucijoje dar praeito amžiaus viduryje. Ši aplinkybė neabejotinai buvo viena iš tų, kurios stipriai keitė mūsų supratimą apie tai, kas yra sveikata. Apibrėžus ją ne vien kaip ligų nebuvimą, bet taip pat kaip visiškos fizinės, psichinės bei socialinės gerovės būklę, imta svarstyti, ar pagal tokį požiūrį sveikata netampa žmogaus gyvenimo tikslu, palaiminimus pakeisti pretenduojančia aklaviete. Pasirodžius minėtam PSO sveikatos apibrėžimui, filosofai ėmė aistringai diskutuoti dėl to, kas apskritai gali būti laikytina normalu, o kas nukrypimu nuo normos šiame sveikatos kontekste. Ar nukrypimai nuo normalumo, nėra tik kita, nepageidaujama, nejauki to normalumo pusė?

Ligos patirtis mums kalba apie pažeidžiamumą kaip žmogaus gyvenimo dalį, kurios neįmanoma išvengti, visiškai apeiti, kad ir kaip besistengtume. Pažeidžiamumas (trapumas) yra sudėtinė mūsų savasties bei savivokos dalis, o tokio dalyko kaip „visiška“ sveikata – paprasčiausiai nėra. Liga, negalavimai ir panašūs dalykai taip pat yra norma. Priešingai, įsivaizdavimas, kad galima gyventi be susirgimų – tai nuo tikrovės ir prasminių klausimų atitraukianti iliuzija.

Be abejo, mūsų visų pageidaujama sveikatos priežiūros pažanga gali padėti sveikiau gyventi, tačiau taip pat neturėtume apsigauti, kad galima pasiekti visišką sveikatą. Neturėtume manyti, kad sveikata – tai susigrąžinta iki susirgimo buvusi būklė. Nėra teisinga manyti, kad gyvybingas jaunuolis yra sveikesnis už suvargusį senolį. Toks požiūris išduotų, jog netinkamas pats supratimas apie tai, ką reiškia būti sveiku žmogumi, ir stipriai sumažintų „sveikuolių“ gretas, o kitus stigmatizuotų. Sveikata nėra būklė be skausmo ar sunkumo. Tai nėra simptomų nebuvimas ar jų išnykimas. Todėl susirūpinimą kelia sveikatai, kaip gerovės būklei, taikomas griežtas epitetas „visiška“, nes tai neadekvatu tikrovei. Ilgainiui tai apsunkina priimti ir save ir kitus, kai tos „visiškos“ sveikatos trūksta.

Taigi ar nevertėtų savo mąstymą kreipti į sveikatą ne kaip „visišką“, bet kaip „visaapimančią“?

Tokiu atveju svarbu netapatinti ligos su simptomais, o paties gydymo proceso neredukuoti iki simptomų pašalinimo. Juk gydymas tik maža dalimi susijęs su simptomų išnykimu, ir tai kur kas daugiau nei konkretus rezultatas pacientui. Sveikatos priežiūroje apskritai kalbame ne apie norimus rezultatus, bet veikiau apie tinkamą procesą. Ligos patirtis keičia mūsų savivoką ir pasaulio matymą, paveikia vertybes ir pažiūras. O tai nėra antraeiliai dalykai. Žvelgdami į ligą ir sveikatą negalime riboti savo mąstymo „juoda ir balta“, o sveikimas nėra vien tik „kuo greičiau atsikratyti simptomų“. Ligos ir išgijimo procesas plačiai apimančios ir giliai siekiančios žmogaus gyvenimo patirtys. Čia sunku pritaikyti kokį nors tiesmuką, greitą su simptomų išnykimu ir norimu rezultatu susijusį planą. O svarbiausia – liga ir gijimas yra mus keičianti prasmės ir tiesos paieška.

Toks sveikatos suvokimas atsiskleidžia krikščioniškosios kultūros patirtyje. Krikščionybė į ligą ir sveikatą žvelgia daugiaamžės ligoninių, slaugos įstaigų, sergančiųjų lankymo ir maldos už juos tradicijos kontekste. Vis dėlto liga mums primena ne tik gerojo samariečio istoriją, kaip pavyzdinę slaugą. Sirgdami prisimename taip pat ir tai, kaip stebuklingai Jėzus išgydydavo žmones. O štai čia kyla didysis tikėjimo klausimas: kaip man, sergančiam, prisitaikyti tas nuostabias Šventraščio išgydymų istorijas sau? Tuo pat metu pasijuntame šiek tiek nejaukiai, lyg neturėtume teisės to tikėtis ir prašyti. Sunkumas čia dažniausiai susijęs su tuo, kad evangelinis stebuklas visiškai nesutampa su magišku veiksmu. Kitaip tariant, evangeliniais stebuklais negalima pasinaudoti kaip įkvėpimu greitoms išeitims iš sunkumų, t. y. magiškiems pokyčiams gyvenime. Tikrovė ta, kad ne visi pasveikstame, ir Jėzus gydė daug žmonių, bet juk ne visus. Ir visgi tai nereiškia, kad „tie kiti“ liko atmesti, be Dievo.

Bibliniai išgydymo stebuklai visada turi dvejopą reikšmę. Viena vertus, sugrąžinama sveikata. Kita vertus, sveikatos sugrąžinimu rodoma Dievo galybė mūsų gyvenime, stiprinamas tikėjimas, įvyksta žmogaus susitikimas su Dievu. Pirmoji reikšmė tarnauja antrajai. Tai reiškia, jog evangelinių išgydymų istorijomis siekiama parodyti, kad kūno sveikata tampa tikrai prasminga tik „antrojoje sveikatoje“, t. y. sveikame, nesergančiame, kupiname pasitikėjimo ir artumos žmogaus santykyje su Dievu. Fizinė sveikata yra dėl dvasinės sveikatos ir turi į ją kreipti. Tai reiškia, jog visą savo prasmę fizinė sveikata įgyja, kai žvelgiame į ją, naudojamės ja iš dvasinės sveikatos perspektyvų. Todėl Jėzaus išgydymai buvo ženklas, būdas padaryti matomą išgydymą, vykstantį žmogaus ir Dievo draugystėje.

Taigi sveikatos samprata, skatinanti ieškoti sveikatos kaip „visiškos gerovės“, neturėtų „apgauti“, kad egzistuoja gyvenimas be ligų ir sunkumų.

Ši „apgaulė“ gali reikšti netgi pagundą išgijimą laikyti Dievo meilės įrodymu ir sąlygą savo tikėjimui. Tuo tarpu Jėzus įspėja: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“ (Jn 4, 48). Paties Kristaus laikysena stebuklų atžvilgiu yra itin rezervuota. Evangelijose skaitome, kad būtent velnias, o vėliau ir žmonės, minia, galiausiai apaštalas Petras reikalauja gyvenimo be kančios ir su stebuklais. Jėzaus laikysena tokių reikalavimų akivaizdoje labai aiški – tokias mintis veja šalin.

Tikėtis greitai, staiga išsilaisvinti iš kokio nors sunkumo, tikėti gyvenimu „visiškai“ sveikam gali būti panašu į to sunkumo atsižadėjimą, į norą pačiam perrašyti Dievo valią ir savo gyvenimo istoriją. Tai tartum noras pasakyti Dievui, kad turėtų būti kitaip, kad mūsų kūnas, jausmai, patirtys neturėtų būti pažymėti pažeidžiamumo, neturėtų keisti mūsų požiūrio ir santykių. Jėzus neužsiima magija, bet siūlo kelią, kuriame remiamasi tikėjimo ištekliais net ir sunkumuose. Išgijimas krikščioniška prasme yra ne nuo ligos, bet labiau ligoje, per ją, su ja. Siekti sveikatos – tai atsižvelgti į žmogiškojo asmens visumą (vientisumą), kurį sudaro taip pat ir susirgimai. Siekti sveikatos – tai pripažinti sergančio žmogaus mirties (senėjimo) procesą ir tuo pat metu niekaip neprarandamo orumo. Sveikimo, kovos su liga procesas yra taip pat ir atsivertimo procesas, t. y. reorientacijos į svarbiausią, į dangaus karalystę, kurios reikia ieškoti pirmiausia.

Taigi liga, kaip neišvengiama žmogiškojo pažeidžiamumo patirtis, pasirodo esanti netgi būtina tam, kad virstų patikima tiesa, vedančia į tikėjimą. Žmogaus pažeidžiamumas vis dėlto yra palanki terpė prasmės paieškoms ir atradimams. Todėl gyvenimas visomis savo formomis – tiek sveikam žmogui, tiek ir sergančiam – yra būdas mąstyti apie savo egzistenciją. Visos patirtys, kuriomis atsiskleidžia žmogaus pažeidžiamumas, vertintinos ne kaip tos, kurias privalu atstumti, išvengti, paneigti, bet kaip sudėtinė ir vertinga tikrovės dalis, kaip raktas patirti buvimą Dievo vaiku. Dievas išgydo, teikia sveikatą ir ligoje, o ne žūtbūt jos atsikratant. Ligos, sunkumai yra mūsų tikrosios, visą gyvenimą, fizinę ir dvasinę dimensijas apimančios, sveikatos dalis. Todėl, man regis, išmintinga būtų į sveikatą žvelgti kaip į gebėjimą išlaikyti ir atkurti vienovės savyje patirtį, pusiausvyrą, gerovės jausmą net ir ligos akivaizdoje. Juk kartais būtent ligos dėka tampame ištvermingesni, gilėja požiūris, auga jautrumas, skaidrėja viltys. Argi tai nėra tikroji žmogaus sveikata?