Šešioms dienomis belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
    Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis, ir, turėdamas rankose kasą, grobstė pajamas.
    O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet turėsite“.
    Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Ilgaamžėje krikščionybės tradicijoje šis Marijos veiksmas buvo pateikiamas kaip maldos pavyzdys. Benediktinai savo svečiams nuplaudavo kojas ir jas patepdavo, kartu melsdamiesi, kad mūsų malda už šį žmogų kiltų į Dievą kaip brangių tepalų kvapas, kuriais Marija patepė Jėzaus kojas. Kartais mums atrodo, kad malda yra laiko eikvojimas. Taip atrodė ir Judui. Tai, ką padarė Marija, jam atrodė brangių išteklių švaistymas. Tuo tarpu Marijos veiksmas buvo maldos ženklas.

Per rekolekcijas vienos tarnaujančios benamiams savanorių grupės nariai buvo paprašyti įvertinti, kas jiems tarnystėje yra svarbiau: auksinė Mišių taurė ar skardinis dubenėlis, iš kurio jie dalindavo benamiams sriubą. Rekolekcijų vadovo nuostabai, jaunuoliai nedvejodami pasirinko Mišių taurę ir paaiškino: jei nei Mišių taurė, mes nematytume savo tarnystės prasmės.

Didžiosios savaitės pradžioje, įžengdami į ypatingą maldos ir liturgijos laiką, turėtume savęs paklausti: ar malda, liturgija, Dievo Žodis mane formuoja, perkeičia, daro įtaką mano kasdienybei? Kas mane verčia elgtis būtent taip, o ne kitaip? Kas man liepia padėti ligoniui, kančios apimtam žmogui? Kas mane motyvuoja dalintis su vargšu? Ar tai yra liturgija, malda? Juk viską galima atlikti tik dėl to, kad taip reikia, taip pridera, taip yra įsakyta, tai apsimoka...

Negalima tarnystės priešpriešinti kultui ar maldai. Mūsų malda yra tiek prasminga, kiek mus ugdo išmaldai. Jei iš maldos gyvenimo neplaukia tarnystės gyvenimas, malda tampa karikatūra. Paauksuoti kryžiai yra karikatūra, jei už jų neslypi iš Kristaus plaukiantis įkvėpimas tarnystei.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai