Liudo Masio nuotrauka

Pandemijos situacija mus moko Iš naujo pažvelgti į savąjį trapumą, prisiminti, jog esame mirtingi, kaip šiandien rašo dienraščio vyr. redaktorė Rosita Garškaitė. Biblijoje ne kartą įspėjama – mūsų planus gali itin reikšmingai keisti Dievo valia. O ir vienas žinomas literatūrinis personažas skelbia – „kad žmogus mirtingas, tai dar pusė bėdos. Bet dažnai jis yra netikėtai mirtingas...“

Ir vis dėlto visada bus žmonių, kurie bijo mirties, net paniškai jos bijo. Yra net tokių, kurie nusižudo dėl mirties baimės...Tai žiauri tiesa. Juk jie irgi žmonės. Žmonės yra ir tie, kurie tikisi viską kontroliuoti, labai atsakingai planuoti. Netikėtos situacijos juos žlugdo, skatina arba agresiją, arba maištingą neigimą, ignoravimą. Bet mes gyvenam su jais. Ir kiekvienam(-ai) mūsų tenka atsakomybė sugyventi kartu.

Jau gera savaitė – jei ne daugiau – užsiimu tokiu darbu: renku ir viešai fesbuke publikuoju geras žinias, analizes, prognozes. Šioje misijoje, kurią prisiėmiau reflektavęs dabartinę situaciją, man labai padeda Ričardas Jaramičius, Ignas Aničas, Robertas Petronis – ačiū jums, vyrai, mieli bičiuliai. Kodėl galvoju, kad tai reikalinga? Būtent dėl tų mūsų brolių ir sesių, kuriems kyla mano anksčiau aptarti jausmai. Įsivaizduokite tokią situaciją: nesant karantinui ir jokiai pandemijai, kiekvieną dieną mums skelbtų, kiek žmonių Lietuvoje ir pasaulyje mirė per parą arba kiek nusižudė, žuvo autoavarijose, mirė nuo vėžio, širdies ligų, maliarijos, AIDS. Įsąmonintume, kad pasaulis ne tik trapus, kad mes ne tik mirtingi, bet Iš tikro galvotume, jog tai visiškas pragaras. Patikėkit – žinau, ką kalbu. Patys galite pasižiūrėti statistines lenteles, diagramas ir pan. Skaičiai įspūdingi, gąsdinantys. Mums visiems, ko gero, pradėtų „važiuoti stogas". Atrodytų, kad gyvename vieni, pamesti, pamiršti, tik atsitiktinai gyvi išliekame, o apie Dievo apvaizdą ir kalbėti netektų.

Žinoma, žiniasklaida turėtų tokiu atveju vis labiau, grėsmingiau, spalvingiau pateikti augančius mirtingumo rodiklius. Kaip dabar. Gana didelė žiniasklaidos dalis rėksmingai, įžūliai, grėsmingai praneša apie naująjį virusą, tarsi pasaulyje nieko kito nevyktų. Tarsi niekas daugiau nesirgtų, nemirtų, tik kentėtų nuo „karūnuotojo“. Net tuomet, kai nieko baisaus neįmanoma pasakyti, dalis žiniasklaidos geba dėmesį pritraukti rėksmingomis antraštėmis – pavyzdžiui, antraštė skelbia apie „baisųjį virusą“, o teksto turinys tiesiog pasakoja besimptomiškai užsikrėtusio Londono lietuvio gyvenimo peripetijas...

Mielieji, neneigiu grėsmės. Prašau jūsų, saugokite ir saugokitės. Virusas naujas, nuo jo nėra kol kas vakcinos (nors ji sėkmingai kuriama). Bet kartu padėkime daliai mūsų žiniasklaidos išlipti Iš liūno, įkvėpti oro ir nustoti žaisti emocijomis. Tegul nebando mūsų įkalinti prie ekranų ar kasdienio laikraštinio „maisto“.

Taip, esame mirtingi. Žinau, ką kalbu, ne tik teoriškai. Nuo gimimo sergu širdies ligomis, ir dabar savyje nešioju savo gerą „draugą“ – elektrokardiostimuliatorių. Buvau kelis kartus nuo sesers mirties ne taip jau ir toli. Pirmą kartą – kai man buvo septyneri metai. Tada prof. J. Brėdikis atliko labai tais laikais sunkią širdies operaciją, kuri tęsėsi apie aštuonias valandas. Man buvo prijungtas aparatas, kuris pavadavo kraujotakos ir kvėpavimo sistemas, krūtinės ląsta atverta. Beje, toks aparatas, jau kaip muziejinis eksponatas, yra Santaros klinikose Vilniuje – kam bus įdomu, galėsite pasižiūrėti karantinui pasibaigus.

Drąsiai sakau – likime su Dievu. Pasitikėkime. Būkime. Pasidžiaukime pavasariu. Laikykimės karantino taisyklių. Apverkime visus savo mirusiuosius, melskimės už juos. Bet pasipriešinkime panikos skleidėjams. Tegul galiausiai žino savo vietą.