Viešbutis „Pacai“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka

„Yes.design.architecture“ – dizaino ir architektūros kompanija, įkurta 2008 m. architekčių INDRĖS BARŠAUSKAITĖS ir GRETOS VALIKONĖS. Jos kūrė interjerus daugeliui restoranų, viešbučių, viešųjų ir privačių erdvių, skirtų įvairiems susibūrimams, susitikimams, individualiai unikaliam gyvenimui. Architekčių darbas, kuriant viešbučio „Pacai“ interjerą, įvertintas tarptautiniuose svetingumo apdovanojimuose (International Hospitality Awards), kur tarp daugiau nei 300 viešbučių iš 21 Europos valstybių dizaino kategorijoje skirta pirmoji vieta būtent „Pacams“.

JAV leidinys „Surface“ kelionių ir dizaino apdovanojimuose „Surface Travel Awards 2019“ viešbutį „Pacai“ pripažino geriausiu didelių tarptautinių viešbučių kategorijoje. I. Baršauskaitės ir G. Valikonės sukurtas interjeras restoranui „Pacha Mamma“ – „German Design Awards 2020“ nominantų sąraše. Kūryba, peržengianti valstybių sienas, galvojant ne tik apie raišką, bet ir jos matymą, pripažinimą ir vertinimą, byloja dizaino, architektūros išmanymą, kultūrinę pajautą, leidžiančią būti empatiškam – pajausti kito savastį, ją įprasminti, perteikti, kartu išreiškiant save – kūrėją, ir kalbant bendražmogiškai, atliepiant vieną ir kiekvieną.

Šių minčių akivaizdoje pokalbis su I. Baršauskaite ir G. Valikone, kas yra ir kaip gyvuoja „Yes.design.architecture“.

„Yes.design.architecture“ architektės Indrė Baršauskaitė ir Greta Valikonė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Patirties istorija kuriant

„Yes.design.architecture“ gimė 2008 m., taigi – dvylika metų. Šiandien, žvelgdamos atgal, kaip nusakytumėte dizaino ir architektūros kompanijos istoriją – kokia ji? Kokie momentai, įvykiai, etapai kompanijai ir jums pačioms svarbiausi?

Pradėdamos dirbti kartu neturėjome nei aiškaus plano, kaip mūsų veikla turėtų plėtotis, nei minties, kad bendras kūrybinis darbas išaugs į dešimties žmonių kompaniją. Ir atrodo, kad ji vis auga... Didžiausią dėmesį skyrėme kūrybai dirbant prie kiekvieno, nors ir mažo, bet tomis dienomis taip norimo projekto. Svarbu ir tai, kad pačioje pradžioje neapsiribojome tik savarankiškai vykdoma veikla. Dirbant dizaino-architektūros srityje, tikrai reikalinga patirtis ir pamokos, tiek geros, tiek nelabai malonios. Abi dirbome keliose architektūros studijose, Lietuvoje ir ne tik. Kaupėme visą įmanomą iš profesionalų architektų gautą patirtį ir, aišku, mėginome ją panaudoti savaip. Tikriausiai sunkiausias etapas buvo, kai Indrė kuriam laikui išvyko į JAV. Tai buvo metas, kai „Yes.design“ likimas buvo neaiškus, bet gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas, ir šiuo metu dirbame kartu.

Ką įvardintumėte didžiausiais iššūkiais, išbandymais?

Didžiausias iššūkis, žinoma, buvo viešbutis „Pacai“. Tai buvo nauja patirtis. Projektas didelis ir svarbus tiek Lietuvai, tiek mūsų studijai. Bet visko išmokstama. Jeigu nebijai atsiduoti darbui, kuris ne visada būna tik malonus ir įdomus. Kad ir kaip būtų, dar didesnis iššūkis yra ne tam tikras projektas ir jo koncepcijos sukūrimas, o kasdienis darbas su komanda ir bendradarbiavimas su daugeliu kitų dalyvių, siekiant įgyvendinti projektą. Architektūros ar dizaino konceptas be įgyvendinimo yra labai gražu, bet tai ir lieka tik idėja, o kaip visa tai realizuoti, kaip dirbti su komanda, kaip organizuoti darbus ir svarbiausia laiką, – čia yra tikrasis iššūkis. Ir geriausia to mokykla yra praktika.

Viešbutis „Pacai“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka
Viešbutis „Pacai“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka
Viešbutis „Pacai“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka

Jausti kitą ir erdvės gyvybę

Galima manyti, kad dizainerio, architekto raiška saugiausia – darbas kompiuteriu, brėžiniai, ar tikrai?

Vieno architekto darbas nelygus kito architekto darbui. Taip, yra specialistų, kurie sugeba įgyvendinti idėjas per atstumą nuo objekto, naudojant tik kompiuterinę grafiką. Ir tai gali padaryti visai neblogai! Bet mes taip nemokame. Kiekviename projekte mums labai svarbu kontekstas, patalpų dvasia, todėl grafiniai brėžiniai dažniausiai atlieka tik techninę funkciją. O visa atmosfera ir nuotaika kuriama daug kartų būnant patalpose, dažnai net ir keičiant idėjas, nes erdvės yra gyvos ir diktuoja, ko joms reikia.

Nusakykite, kas yra interjero dizaineris, architektas, kokia jo esmė, misija šiandien, kai atrodo, jog aplinką sau gali susikurti kiekvienas pats. Ar iš tiesų gali?

Aplinką šiandien tikrai gali kurtis kiekvienas žmogus pats, nes mes turime begalę ir lengvai pasiekiamos vizualinės medžiagos įvairiose medijose, internete, televizijoje, knygose. Informaciją matyti sugeba dauguma, bet tinkamai ją panaudoti jau yra sunkiau. Todėl mūsų užduotis – ne diktuoti žmogui, kaip jis turėtų gyventi, kokioje aplinkoje, o galbūt padėti jam suprasti ir nuspręsti, kas iš tiesų yra kokybiška ir tinkama tam tikroje situacijoje ar vietoje.

Aišku, išsilavinęs architektas ar dizaineris net nejučiomis gali, teikdamas savo paslaugas, ir ugdyti kito estetinį skonį, mokyti priimti tikslingus sprendimus. Tikriausiai svarbiausia, bet kartu ir nelengva architektams pripažinti, kad ne „apie mus“ yra šis darbas ir ne „apie mūsų“ ego ar mūsų vardo pripažinimą. Architekto darbas yra orientuotas į kitą žmogų, į jo poreikius ir pojūčius sukurtose erdvėse. Nesvarbu, ar tai individualus namas, ar viešos paskirties objektas.

Šiandien daug kalbama apie ekologiją, tvarumą, atsakingą vartojimą. Kaip tai reiškiasi architektūroje, interjere – privačiame ir viešame?

Kiekvienas interjeras yra labai skirtingas. Tikrai interjere ne visada mažiau yra daugiau. Kartais jaukumą tenka kurti naudojant kaip tik daugybę detalių ir elementų. Jeigu visa tai yra kokybiška, vertinga, tvaru, tai galbūt nėra žalinga. O kartais atvirkščiai – visas dėmesys telkiamas į pagrindinius erdvių elementus: grindis, sienas, lubas, jų dangas ir pan., o įvairių puošybos atributų, interjero aksesuarų naudojama kuo mažiau. Tai priklauso nuo patalpų funkcijos. Kad tvarumas ir ekologiškumas pradedamas vertinti, ypač jaučiame dirbdami su užsienio projektais. Lietuvoje šiais aspektais tik pradedama mąstyti, tačiau labai perspektyviai.

Peru virtuvės restoranas „Pacha Mamma“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka
Peru virtuvės restoranas „Pacha Mamma“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka
Peru virtuvės restoranas „Pacha Mamma“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka

Autentiškumas išpildant idėjas

Nusakykite interjero, architektūros dabartį. Kas, jūsų matymu, patyrimu, šiandien dominuoja pasaulyje kaip bendroji interjero, architektūros tendencija, vienijanti skirtingas šalis, kultūras, kūrėjus ir užsakovus, o gal kaip tik daugiau priešpriešos?

Sudėtingas klausimas... Šiomis dienomis yra labai didele pasiūla tiek dizaino ir architektūros paslaugų, tiek produktų, inovatyvių projektų išpildymą, į kurią pusę pasisuktum – daugybė pasirinkimo galimybių. Todėl manome, kad šiandien modernus ir išsilavinęs žmogus vertina asmeniškumą, autentiškumą ir kokybę (tiek materialine, tiek mentaline prasme). Siūloma daug paslaugų, produktų, bet tai dar nereiškia, kad visa yra kokybiška ir verta dėmesio bei tavo laiko. Todėl taip, kokybė, unikalumas, išradingumas yra tai, ko norima šiomis dienomis. Nesakome, kad kiekvienu projektu reikia nustebinti ir sukurti ką nors nauja. Architekto išradingumas ir įžvalgumas gali pasireikšti labai subtiliais, nedideliais, tačiau itin apgalvotais sprendimais.

Pasidalinkite savais inspiracijų šaltiniais, kūrybinėmis patirtimis veiklos kasdienybėje.

Su kūryba taip jau yra, – nežinia, iš kur ji randasi, galbūt todėl ji ir yra neišsemiama. Mūsų idėjos dažniausiai kyla iš kasdienybės, kelionių, iš visko, kas mus paliečia emociškai arba vizualiai. Kartais net nebandai užfiksuoti vieno ar kito pamatyto vaizdo, emocijos, bet tai vis tiek išlieka atmintyje ir pasireiškia tam tikromis formomis kūryboje ar tiesiog gyvenime. Žinoma, kūrybą, kaip ir bet kurį kitą įgūdį, galima ir reikia lavinti, kartais atgaivinti, todėl tikrai būna kūrybiškai silpnesnių ir stipresnių periodų. Stresas ir rutina labiausiai žudo kūrybingumą, todėl kartais reikia sustoti kasdieniame bėgime, kad sugautume originalias idėjas.

Indre ir Greta, galvodamos apie savo architektūros meno patirties istoriją, menate sukrėtimą, šoką, kai susiduriama su tuo, kas visiškai nauja.

Šokas ir įdomumas yra, kai pagalvoji, kad architektas ar dizaineris didžiąją laiko dalį gyvena ateitimi – kuria, braižo, projektuoja, skiria savo dėmesį spręsdamas tai, kas šią dieną dar neegzistuoja, dažnai egzistuoja tik jo galvoje arba popieriuje, – o kai viskas yra įgyvendinama ir tampa realybe, architektas tarsi jau nebereikalingas ir pereina prie naujo projekto.

Restoranas „Trinity“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka
Restoranas „Trinity“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka

Vietos pajauta

Vietos pajauta – kas tai? Įdomu, kas jums – erdvių kūrėjoms – yra svarbiausia kuriant privačią ir viešąją erdvę, kad ji idealiai atliktų savo paskirtį?

Mums dažniausiai vietos pajauta susideda iš kelių dalykų: pirmiausia tai yra žmonės, kurie naudosis erdve. Svarbu įvertinti, kokie jie ir ko jiems reikia. Kaip suprojektuoti vertingą aplinką lankytojams, bet kartu jų neapkrauti perdėtu dėmesiu. Toliau, žinoma, svarbi yra ir pati vizualinė vieta, aplinka. Ne visada reikia būti harmonijoje su aplinka, kartais reikia ir kontrasto. O koks yra geriausias būdas derėti su aplinka, tai labai priklauso nuo kiekvieno projekto.

„Svetingumas“ – kas tai erdvės perspektyva žmogui?

Svetinga aplinka yra tada, kai ji maksimaliai atitinka ją lankančio ar ja besinaudojančio žmogaus poreikius.

Architektūra Lietuvoje ir pasaulyje

Pasidalinkite, kiek laisvės, kiek ribų, jų laužymo, perbraižymo patiriate savoje veikloje?

Šiuo metu daugiau dirbame su viešosios paskirties objektais, o čia turime nemažai laisvės. Užsakovas dažnai pas mus ateina nusiteikęs, kad leis mums pasireikšti. Todėl pradžioje tikra drąsiai pristatome savo idėjas ir požiūrį į projektą, bet, aišku, įgyvendinant viskas dažniausiai paprastėja. Tikrai beveik visada reikia ieškoti kompromisų, bendrų sprendimų, to aukso vidurio. Tokia yra idėjos realizacija.

Kaip nusakytumėte šiandienos interjero dizaino, architektūros būklę Lietuvoje? Esama šalies miestų ypatybinių žymių?

Skirtumų tarp miestų yra gal ne tiek ir daug. Lietuva juk labai maža, todėl tendencijos ir žinios čia sklinda labai greitai. Dabar pastebime tai, kad Lietuvoje, nesvarbu kuriame mieste, aplinka, architektūra ir interjerai tampa svarbūs. Anksčiau restoranui užteko girtis geru maistu, dabar lankytojas nori ir malonios aplinkos. Tai nebūtinai turi būti prabanga. Tiesiog skiriama dėmesio aplinkai, interjerui, tai bus pastebėta ir įvertinta.

Kaip Europos didmiesčių gyventojai įprasmina savo erdves?

Atrodo, vis rečiau žvalgomasi į prabangą, žmonės vertina tikrumą ir unikalumą. Tai naujos, bet labai perspektyvios tendencijos. Įdomu, kur jos nuves.

Restoranas „Dia“. „Yes.design.architecture“ archyvo nuotrauka

Tarp laiko horizontų

Kokia jūsų beribė kūrybinė svajonė?

Būti reikalinga kūrybine komanda. Geriausias atlygis yra tada, kai žmonės džiaugiasi ir mėgaujasi mūsų atliktu darbu. Norėtųsi, kad tai ir tęstųsi. 

Tradicija, istorija, paveldas, šiandiena ir ateitis jūsų raiškoje, kiek svarbu kiekvienas iš elementų, kaip jie dera tarpusavyje?

Mūsų komandai įdomu dirbti su autentiškais, istoriniais pastatais. Išryškinti paveldą, bet kartu įprasminti ir šiandienos inovatyvius dizaino ir technologijų sprendimus. Ar tai kontrastas? Nežinome. Gal tiesiog natūralus skirtingų laikotarpių parodymas: išsaugome tai, kas sena, paliekame autentiką ir išnaudojame modernius šiuolaikinės architektūros elementus, žymime jais dabarties metą.

Medžiagos, formos, spalvos, technologijos ir objektai, jų deriniai, junginiai – kas, kaip ir kodėl svarbiausia, esminga jums, jūsų kūrybai?

Viskas, kas išvardinta, ir ypač to junginiai yra svarbiausia. Pavieniai elementai, tokie kaip medžiaga, forma, neatlieka vaidmens. Bet kai surandi tinkamą jų derinį, priskiri funkciją, tada atsiranda visuma, istorija, nuotaika. 

Ko linkėtumėte architektūros menui ir interjero dizainui, kūrėjams ir sau pačioms – noras išvysti, pasiekti, patirti?

Nesekti tendencijų, madų; ne tai svarbiausia. Jos keičiasi per dažnai. O kūrybingumas, sumanumas, išradingumas nesensta. Todėl tikriausiai visi turime mokytis vieni iš kitų, domėtis, keistis patys kaip kūrėjai su laiku, mokėti prisitaikyti arba išsiskirti – tiesiog jausti aplinką ir kuo jai galime būti naudingi.