Povilas Aleksandravičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

Ar virusas pakeis pasaulį? Tikriausiai. Ir galbūt – į gerąją pusę. Jau dabar jis padarė nuostabų dalyką: sustabdė lėkimą, kuris daugelio buvo laikomas laimės sinonimu, o iš tiesų tebuvo jų kančių priežastimi.

Kai kam buvimas namuose yra sunkiai pakeliamas. Kiti sugebės įsiklausyti į tylą, į save, į savo artimuosius. Visiems karantinas – proga suprasti, kas yra svarbu, o kas – ne, ko reikia laimingam gyvenimui, o kas tėra energiją sekinančios iliuzijos. Pasibaigus karantinui, daug kas nebenorės gyventi kaip anksčiau. Daugybė žmonių atsisakys grįžti į beprasmį lėkimą, obsesyvias pramogas, idiotišką biurokratiją. Karantinas suteikia progą suprasti, kad gyvenome netikrame, meluojančiame, sekinančiame, išprotėjusiame pasaulyje – lyg asilai, bėgantys paskui nepasiekiamą morką ir tempiantys socialinį vežimą, kuris neduoda nieko, tik išsekina iki ligos ir mirties. Karantinas žadina sąmoningumą ir sukuria sąlygas kitokiam gyvenimui.

Karantinas sugriaus mūsų ekonomiką. Tai atneš daug kančių, nes daug kas neteks darbo. Vis dėlto, pažvelgus atidžiau į tai, ką virusas sunaikins, turime kalbėti tiksliau: jis sunaikins ekonominį modelį, kuriam visi tarsi vergai tarnaujame. Šis modelis yra pagrįstas gamtos naikinimu, žmonių nuasmeninimu, biurokratija, savitikslio pelno logika, nežmogiška visų konkurencija su visais, kelių asmenų rankose kaupiama galia ir kapitalu, krizėmis, karais, katastrofas keliančia iškastine energetika. Šis modelis gali funkcionuoti tik per besaikio vartojimo mechanizmą, kuris yra varomas dirbtinai mūsų protuose sukuriamų poreikių, iliuzijų ir aistrų – jų tenkinimas mums atrodo kaip laimės žiburys, o iš tiesų yra tik nusivylimų grandinė ir gyvenimo diskomfortas. Virusas visa tai sustabdė, o mums davė galimybę suprasti, kad ne malonumų vaikymasis, o kūryba arba paprasčiausias ramus buvimas su savimi ir savo artimu yra laimė. Kad laimę gali teikti gera knyga, geras filmas, gera muzika, geras pokalbis – beveik nieko nekainuojantys dalykai (palyginti su buvusių malonumų kaina), kurie žadina gilias emocijas, tikras mintis ir skatina pačiam tapti kūrėju.

šiuolaikines technologijas galime naudoti ne malonumams, o palengvinti naują galingą materialų gyvenimą, kuris išlaisvintų mūsų dvasią ir kūrybingumo galias

Karantino sąlygomis pajutus tikro gyvenimo energiją, būtų absurdas ją vėl numarinti vėliau, atsigavus tam pačiam liguistam vartotojiškumui. Galbūt virusas žmonijai duoda paskutinį šansą pakeisti gyvenimą. Pakeitus mąstymą, pakeisti ir socialinį-ekonominį modelį, panaudojant technologijas. Nereikia bijoti technologijų, jeigu jos yra naudojamos tinkamai. Jos gali tapti kitokio žmonijos gyvenimo – tikresnio, dvasingesnio, žmogiškesnio – įrankiu.

Iki šiol technologijas naudojome malonumams tenkinti. Žinoma, jos atliko ir svarbiausią savo funkciją – palengvino žmonių gyvenimą, kad nereikėtų lieti kruvino prakaito tikrąja žodžio prasme dėl duonos riekės, mirti nuo apendicito, šalti, klaidžioti tamsoje, likti beraščiais. Technologijų teikiamo gyvenimo palengvinimo jau net nepastebime – mums reikia malonumų, šėlsmo, liukso. Virusas duoda progą suvokti, kad iš tiesų mums viso to nereikia. Kad šiuolaikines technologijas galime naudoti ne malonumams, o palengvinti naują galingą materialų gyvenimą, kuris išlaisvintų mūsų dvasią ir kūrybingumo galias. Ir pakeistų ekonominį modelį.

Šiuolaikinės technologijos – žalioji energetika, dirbtinis intelektas, 3D spausdintuvai, daiktų internetas etc. – gali iš esmės pakeisti ir mūsų individualaus, ir socialinio-ekonominio gyvenimo modelį. Tarnaujančios ne beprasmiam vartotojiškumo, iliuzinių malonumų ir pasipelnymo iš visko mechanizmui, o realiems žmonių poreikiams – maisto, būsto, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, švarios gamtos – patenkinti, šiuolaikinės technologijos yra pajėgios suteikti pragyvenimo minimumą, dėl kurio mums nereikėtų bijoti ir dėl kurio mes neitume vergauti beprasmiuose darbuose.

baimė netekti pragyvenimo minimumo yra paralyžiuojanti mūsų kūrybinį potencialą 

Karantinui sugriovus vartotojiškumu pagrįstą ekonominį modelį ir sumažėjus žmonių aistrai vaikytis malonumų, galima būtų galvoti apie universaliomis bazinėmis pajamomis grįstą modelį, kurį įgalintų tinkamas šiuolaikinių technologijų panaudojimas. Dingus baimei dėl pragyvenimo minimumo, daugelis savyje pažadins iki šiol nepažintus kūrybinius talentus – iš čia gims idėjos, darbai, verslai, tarnaujantys ne grandiozinei fantasmagorijai, o žmogaus sielai. Baimė netekti pragyvenimo minimumo yra paralyžiuojanti mūsų kūrybinį potencialą ir stumianti į bėgimą nuo savęs pačių, sutinkant būti sistemos vergais, pasiduodant manipuliacijoms, o po to neriant į beprasmių malonumų verpetus, nes reikia atsipalaiduoti.

Aš nesakau, kad bus taip, kaip čia svarsčiau. Galbūt įsiklausyti į save ir į savo tikruosius poreikius pavyks tik nedaugeliui. Galbūt apsaugos nuo naujų virusų ir ekonomikos gelbėjimo pretekstu, vyriausybės įves žiaurią piliečių kontrolę ir sukels dar aršesnį manipuliavimą jų protais. Galbūt, siekiant distopinės visuomenės, bus dar labiau žaidžiama netikromis naujienomis, aistromis, baimėmis ir malonumais, o ant pečių užkraunamos vis beprasmiškesnės socialinės funkcijos ir darbai.

Bet egzistuoja ir kitas pasirinkimas, kurį suvokti mums leidžia karantino sukurtos sąlygos. „Visos nelaimės kyla iš to, kad žmogus nesugeba ramiai pasėdėti savo kambaryje“, – sakė Paskalis. Netikėtai virusas mus uždarė mūsų kambariuose. Galbūt tai – paskutinė ir griežta gamtos ar Dievo siunčiama galimybė suprasti, kad išliksime ir netgi tapsime laimingesni tik radikaliai keisdami savo gyvenimą.

Komentaro autorius dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas, www.mruni.eu