François Perrier paveikslas „Maras Atėnuose“. Wikipedia.org nuotrauka

Mūsų laikus šiandien ištikus pasaulinei koronei, daugelis neramiai žiūrime į ateitį klausdami, kas mūsų laukia, ir godžiai klausomės įvairių pranašais staiga virtusių ekonomistų svarstymų. Net jei ir turi Dievo dovaną, nedėkingas reikalas pranašauti – prisimename Jėzaus žodžius Nazareto sinagogoje apie pranašus ir tėviškę. Tačiau mąstyti apie ateitį privalu. Augustinas sako, kad ji slepiasi kiekvienoje dabarties ir praeities dalelėje. Šiuokart, palikę dabartį kiekvieno iš mūsų supratimui, pamėginkime žvilgtelėti į praeitį, vildamiesi, kad jos atšvaitai nuspalvins mūsų ateitį.

*** 

Žmones kartais ištinka baisios epideminės ligos, tai nėra kokia nors naujiena istorijoje. Peloponeso karo įkarštyje maras užpuolė Atėnus (430 m. pr. Kr.), – jo šiurpų aprašymą paliko Tukididas (II, 47–54). Antikos pasaulį panašios nelaimės siaubė ne kartą – žinoma apie Antoninų (165–170), šv. Kiprijono marą (251–260), Justiniano marą (541–590). Šiais atvejais išsamių liudijimų nėra daug, tad sunku įvertinti tikrąjį jų mastą ir poveikį. Daugiausia žinoma apie XIV a. vidurio marą, vadinamą kraupiu vardu – „Juodoji mirtis“. Tai buvo pati baisiausia epidemija žmonijos istorijoje, kiek tik ją įmanoma įžvelgti. Tyrėjai skaičiuoja, kad jos metu pasaulio gyventojų skaičius nuo apytikriai 450 milijonų per pusę amžiaus sumažėjo beveik šimtu milijonų. Kaip ir šiandienis virusas, maras prasidėjo kažkur Rytuose – Indijoje ar Vidurinėje Azijoje ir mongolų imperijos prižiūrimais prekybos keliais pasiekė ir Kiniją, ir Europą. Kinija nukentėjo žiauriai – neteko nuo trečdalio iki pusės savo gyventojų, kurių, kaip skaičiuojama, maro pradžioje būta apie 120 milijonų.

Galbūt juodoji mirtis Europą pasiekė iš Krymo: maro kankinama mongolų kariuomenė 1347 m. siaubia genujiečių prekybinį miestą Kafą (Caffa, dab. Teodosija, Feodosija) ir katapultomis į vidų svaido nuo maro mirusiųjų kūnus – vienas iš anksčiausių biologinio ginklo panaudojimo atvejų. Besitraukdami genujiečiai esą atplukdę marą į Italiją. Galbūt maras Europą pasiekė taip, galbūt kitaip, bet 1348 m. pirmiausiai jis ištiko Italiją, paskui Prancūziją, Angliją. Šiandien reikia nemenkai pasistengti, kad įsivaizduotume, kokio masto tai buvo nelaimė. Vakarų Europoje per penkerius metus jis numarino ketvirtį gyventojų. Jų skaičius dramatiškai nyksta ir vėliau: skaičiuojama, kad Prancūzijos Karalystėje (mažesnėje nei šiandienė Prancūzijos Respublika) apie 1000 metus gyveno 10–11 milijonų gyventojų. Trys puikaus viduramžių augimo šimtmečiai gyventojų skaičių apie 1300-uosius padidino iki 21 milijono. Maras joje paliko pusę jų, tiek pat, kiek buvo 1000 metais. Panašiai nukentėjo ir Anglijos Karalystė, kurioje iki maro buvę 5–7 milijonai gyventojų, po maro likę pusė tiek. Labiausiai, kaip ir šiandien, nukentėjo šiaurinė Italija, ypač Toskana, netekusi net 70 % gyventojų.

Toliau į rytus esančius Europos kraštus juodoji mirtis nustekeno gerokai mažiau: atrodo, kad didžiosios Vokietijos upės Reinas ir Elbė gerokai pristabdė jos plitimą. Skaičiuojama, kad Vokietija netekusi iki 40 % gyventojų, Lenkiją ši liga palietusi labai menkai, o iki mūsų karšto ji taip ir neatėjusi.

Kad skaitydami matytume ne vien skaičius ir procentus, o žodis „maras“ turėtų aiškesnį turinį, pasiklausykime tų įvykių amžininko liudijimo: „Žmonės Sienoje ėmė mirti gegužę. Tai buvo žiaurus ir siaubingas dalykas... Atrodė, kad regėdami skausmą visi neteko amo. Žmogaus liežuvis neįstengia ištarti tokios siaubingos tiesos. Kam neteko regėti tų siaubingų dalykų, išties gali būti vadinamas palaimintu. Žmonės mirdavo beveik akimirksniu. Jie išsipūsdavo nuo pažastų iki kirkšnies ir krisdavo žemėn nebaigę pokalbio. Tėvas paliko vaiką, žmona vyrą, brolis brolį; mat atrodė, kad ši liga kerta kvėpuojant ar žvelgiant. Ir taip jie mirdavo. Ir nieko negalėjai rasti, kas palaidotų mirusįjį nei už pinigus, nei iš draugystės. Namiškiai kraudavo savo mirusiuosius į griovį, kaip galėdami, be kunigo, be šv. Mišių... Buvo iškastos gilios duobės ir pripildytos daugybės mirusiųjų. Ir jie mirė šimtais dieną ir naktį... Ir kai tie grioviai buvo pripildyti, buvo iškasta jų daugiau... Ir aš, Agnolo di Tura, pramintas Storuliu, savo rankomis palaidojau penkis savo vaikus. Taip pat buvo tokių, kurie buvo užberti plonu žemės sluoksniu, ir šunys iškapstydavo juos ir mieste surijo daug kūnų. Mirusiųjų niekas neraudojo, nes visi laukė mirties. Ir mirė tiek daug žmonių, kad visi galvojo, kad tai jau pasaulio pabaiga. Šitaip buvo nuo gegužės iki rugsėjo“ (Agnolo di Tura, Sienos batsiuvys, kronikininkas).

Pedro de Bocanegra paveikslas „Maro alegorija“. Wikipedia.org nuotrauka

1348 m. nuvilnijusi maro banga Europoje dar pakils ne kartą ir ne du XVII ir XVIII amžiais ir galutinai nuslūgs tik XIX amžiuje. Tačiau po pirmosios bangos dar toli gražu neatėjo atsigavimas – gyventojų skaičiaus mažėjimas stabilizuojasi 1470 m. ir tik tada pradeda po truputį augti. Prancūzija iki maro turėtą gyventojų skaičių viršija tik 1730 metais, Toskana iki maro buvusį dviejų milijonų gyventojų skaičių pasiekia tik 1850 m.

***

Kaip šis siaubingas maras paveikė viduramžių gyvenimą? Pirmu paviršiniu žvilgsniu – niekaip. Mat dažniausiai skaitome politinius istorijos įvykius pasakojančias knygas, kurių autoriams istorija atrodo gana suprantama, remiantis politinių įvykių logika. Maro nepamatysime ir viduramžių Bažnyčios, teologijos ir filosofijos istorijos knygose – ten visur savi faktai, savos teorijos, sava raida. Marą gerai mato socialinės viduramžių istorijos tyrėjai, tačiau jie retai kada išdrįsta palikti savo sritį ir plačiau pasižvalgyti. Be reikalo, nes, geriau įsižiūrėjus, būtent maras išjudino mechanizmus, kurie netrukus sugriovė unikalią apie 1000 m. gimusią Vakarų Europos viduramžių civilizaciją.

Pažvelkime į viduramžius pasinaudodami jų pačių susikurta socialine teorija apie tris luomus, iš kurių pirmasis meldžiasi už visus (Bažnyčia), antrasis kariauja už visus (bajorai), trečiasis už visus dirba (valstiečiai ir miestiečiai). Į šiuos luomus neturėtume žiūrėti iš Lietuvos istorijos perspektyvos: atrodo, kad pas mus viduramžių visuomenė atrodė šiek tiek kitaip. Tačiau jau seniai krikščioniškoje Vakarų Europoje Bažnyčia meldžiasi, ji – esminis santarvės su Dievu garantas. Be to, būdama atvira kitiems dviem luomams, Bažnyčia turi labai daug socialinių funkcijų: jos darbų sritis šiandien galėtų dalintis Švietimo, Kultūros, Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Savo ruožtu bajorai ne tik kariai: jie taip pat administruoja teritorijas (grafystes etc.), karaliaus įgalioti teisėjauja, gaudo plėšikus ir chuliganus, pagaliau rūpinasi stambiomis investicijomis, ūkininkauja: mūsų analogija – Vidaus reikalų, Teisingumo, Krašto apsaugos, iš dalies Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Pagaliau – trečiasis luomas: tai ne tik valstiečiai (su teise perduoti savo žemę ar be tokios teisės) ir miestuose įsikūrę amatininkai, bet taip pat patys įvairiausi smulkūs ir stambūs prekybininkai. Tęskime analogiją: Žemės ūkio ir Ekonomikos ministerijų kuruojamos sritys. Visoje šioje konstrukcijoje karalius nėra nei ministras pirmininkas, nei vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis veikiau didysis tarpininkas – Aukščiausiasis teismas ir Seimas viename asmenyje. 

Ką su taip suręsta visuomene padarė maras? Visų pirma maras ją nusiaubė gana netolygiai. Nesunku suprasti, kad labiausiai jis paveikė patį didžiausią ir epidemiologiškai labiausiai pažeidžiamą trečiąjį luomą – miestiečius ir valstiečius. Absoliučiais skaičiais žiūrint, jis neteko daugiausia narių. Tačiau santykinai labiausiai nukentėjo pirmasis luomas, Bažnyčia: būtent šio luomo nariai gydė ir slaugė ligonius, laidojo mirusiuosius, drąsino gyvuosius. Maras sunaikino daug ištisų vienuolių bendruomenių, kurios vėliau jau niekuomet taip ir nebeatsikūrė. Mažiausiai maras palietė antrąjį, bajorų, luomą. Dėl geresnių gyvenimo sąlygų ir papročio gyventi tolėliau nuo miestų esančiuose dvaruose bajorija liko mažiausiai maro išretintu viduramžių sluoksniu.

Žvelgiant į skirtingus luomų nuostolius tenka pripažinti, kad ateičiai didžiausią poveikį turėjo ne absoliutus mirčių skaičius, o jų netolygumas įvairiuose luomuose. Pradėkime nuo trečiojo luomo. Staigus jo sumažėjimas reiškė, kad darbo rankų skaičius sumenko labai stipriai, tačiau jų darbo naudotojų skaičius (bajorija) beveik nepasikeitė. Įsijungę paprasčiausi paklausos ir pasiūlos mechanizmai pradėjo naują gerovės ir turto perskirstymo ratą. Pirmiausia XIV a. pabaigoje bajorija mėgina išlaikyti ankstesnį gyvenimo standartą ir prievarta verčia trečiąjį luomą jų darbo vaisiais dalintis pagal ankstesnį, dar iki maro buvusį algoritmą. Kaip tik tada, pvz., Anglijoje pamėginta įstatymais valstiečius „pririšti“ prie žemės, amatininkus – nekelti kainų ir nekeisti darbo vietos, tačiau trečiasis luomas atsako sukilimais (Anglija, Prancūzija, Italija). Nors jie ir pralaimi, tačiau gana greitai bajorija priversta nusileisti: geriau žvirblis rankoj, nei briedis girioj. Maras palaužia ūkinę bajorijos galią, turtas ima kauptis trečiojo luomo rankose. Marą išgyvenę valstiečiai staiga aplinkui pamato daug laisvos ir jau įdirbtos žemės, kur galima ne tik sėti, bet ir ganyti gyvulius. Trečiasis luomas virsta buržuazija. Kai kuriuose kraštuose bajorija taip susirūpina savo įvaizdžiu, kad išleidžiami įstatymai, ribojantys trečiojo luomo žmonių prabangos demonstravimą, įstatymais panaikinamos bet kokios galimybės trečiojo luomo žmonėms pereiti į antrąjį. Tačiau tai jau negelbėja: bajorija silpsta ir praranda savo įtaką. Iki maro bajorija stipriai varžė karalių valdžią, joks kitas luomas jiems nekėlė tiek rūpesčių – žiūrėk, ims ir išsirinks į karalius ką nors kitą, kaip Prancūzijoje atsitiko su Karolingais. Iki maro karaliai naudodavosi bet kokia proga susilpninti bajorijos, ypač didžiosios, galias – tam tiko ir vienuolynų, ir miestų, ir apskritai Bažnyčios rėmimas dosniomis privilegijomis. Po maro bajorijos saulė sparčiai leidžiasi: Europoje pradedama kalbėti apie karalių valdžios absoliutizmą. Tačiau ne visur: žemėse į rytus nuo Reino, kur maro nuostoliai buvo daug mažesni, liko galioti senoji stipriai hierarchizuota tvarka: valstiečiai ir miestiečiai progos mesti iššūkį bajorijai neturėjo, o monarcho galios ir toliau liko labai ribotos (Vokietija, Lenkija, Lietuva).

Francisco de Goya paveikslas „Maru apsikrėtusiųjų ligoninė“. Wikipedia.org nuotrauka

Kaip sakyta, didžiausią nuostolį patyrė pirmasis luomas. Tačiau Bažnyčia nukentėjo ne tik fiziškai – baisesnės autoriteto smukimo pasekmės. Pasirodė, kad tas luomas, kuris turėjo melstis už visus, veikiausiai prastai dirbo savo darbą, kad pasaulį ištiko tokia baisi nelaimė. Jos siaubo akivaizdoje Bažnyčia neturėjo ką pasakyti, nepajėgė jos paaiškinti nei teologiškai, nei moksliškai. Tad nenuostabu, kad iškart atsirado įvairių parabažnytinių sąjūdžių, drąsiai siūlančių „tikrosios Bažnyčios“ alternatyvų – prisiminkime kad ir Oksfordo profesorių J. Wyckliffą (1320–1384) su lolardais, ištikimą jo mokinį J. Husą (1372–1415) ir jo husitus, galų gale – M. Lutherį. Mąstymo dalykų istorikai pastebi maro sukeltą intelektualinį Bažnyčios nuosmukį. Nusivylimą Bažnyčia taip pat kėlė dar prieš marą prasidėjusi jos „Babilono nelaisvė“: 1309–1378 m. popiežiai reziduoja ne amžinojoje, tuo metu miesto diduomenės tarpusavio kovų draskomoje Romoje, o Avinjone: nors šis miestas ir yra Popiežiaus valstybės dalis, tačiau, būdamas prie pat Prancūzijos karalystės sienos, patiria milžinišką jos karalių įtaką. Toliau dar blogiau: po Romon Apaštalų sostą sugrąžinusio Grigalius XI mirties 1378 m. popiežiumi išrenkamas Urbonas VI. Tačiau po penkių mėnesių vėl susirinkusi konklava skelbia jį buvus išrinktą neteisėtai ir išrenka antipopiežių Klemensą VII. Situacija, kai yra tikras ir netikras popiežius viduramžiais nėra naujiena. Tačiau visais ankstesniais atvejais vienas iš jų būdavo kokio nors galingo karaliaus kreatūra. Šiuokart tokios akivaizdžios pasaulietinės jėgos nėra, konfliktas įvyko pačioje Bažnyčioje: daug kur nebeaukojamos šv. Mišios, savo vietą palieka net vyskupai, kai kur miestuose yra po du skirtingų pusių vyskupus. Problema bus išspręsta tik Konstancos susirinkime (1414–1418), tačiau konciliarizmo (susirinkimo pirmumo prieš popiežių) doktrina sukels daug naujų problemų. Žvelgdami į visas šias peripetijas nepamirškime: Vakarų krikščioniją ką tik nusiaubė maras. 

Akivaizdi dvasinė krizė jautresnius protus verčia kelio į ateitį ieškoti praeityje. Luomų bendradarbiavimo idėja nebeveikia, visuomenė ištikta autoriteto krizės. Kas galėtų būti vaistas? Italų akys gręžiasi į labai senus laikus. Popiežiaus sekretorius Avinjone F. Petrarka (1304–1374) – dar vienas tų laikų liudininkas rašo: „Man lemta gyventi tarp įvairių trikdančių audrų. Bet galbūt tu, jei, kaip linkiu ir viliuosi, gyvensi daug vėliau už mane, sulauksi geresnių laikų. Kai tamsybės bus išsklaidytos, mūsų palikuonys galės vėl sugrįžti į pirmykštį tyrą švytėjimą.“ Žodžiu „tamsybės“ jis aprašo visą siaubingą savo laikų padėtį ir viską, kas iki jos atvedė. O kas tas „pirmykštis tyras švytėjimas“? Petrarkai aišku: Italijos aukso amžius, kai ji buvo pasaulio centras, palaimingi Romos imperijos laikai, nes „kas gi kita yra visa istorija, jei ne Romos šlovinimas“? Mėgindami gydytis, italai mėgdžioja ne tik antikos literatūrą ar skulptūras: neapseita ir be jaučių aukojimo Jupiteriui, ir bandymų valstybės gyvenimą sutvarkyti pagal sėkmingos Romos Respublikos ar imperijos modelius (N. Machiavelli). Italijos Renesansas taip pat maro vaikas.

Nulipkim keliais laipteliais žemyn. Bažnyčia viduramžiais taip pat ir labai svarbi politinė institucija, kurios krizė stipriai paveikė ir visą bendrąją tvarką Vakarų Europoje. Mat iki maro vienu požiūriu ji buvo panaši į šiandieninę ES: virš „nacionalinių“ karalių veikė „viršnacionalinė“ institucija – popiežius ir Romos kurija, kur buvo sprendžiama labai daug įvairių bendrųjų reikalų. Smukus popiežių autoritetui, tokia institucija stipriai pairo ir tapo daug labiau priklausoma nuo „nacionalinių“ karalių: ne kas kitas, bet karaliai – Vengrijos, Bohemijos ir Vokietijos Sigismundas (1368–1437) ir Anglijos Henrikas V (1386–1422) buvo pagrindiniai Konstancos susirinkimo rengėjai ir garantai.

O ko maras nepakeitė? Pirma, kas ateina į galvą – karalysčių tarpusavio santykių. Kai prasidėjo maras, Vakarų krikščionijoje jau vyko vienintelis rimtesnis karinis konfliktas, vėliau pavadintas Šimtamečiu karu (1337–1453) – ginčas dėl Prancūzijos karaliaus karūnos. Anglijos ir Prancūzijos karalystes nusiaubęs maras jame nieko nepakeitė. Italijos miestai ir toliau pliekėsi tarpusavy be atvangos, po truputį vyko Ispanijos rekonkista. Maras nenutraukė ir Vokiečių ordino ekspansijos į Lietuvą. Nežinau, ar istorikai yra mėginę įvertinti maro poveikį kariniam Ordino pajėgumui. Abstrakčiai mąstant, maras turėjo būti palankus Lietuvai, bet ar tikrai buvo, atsakyti galėtų tik Lietuvos istorijos tyrėjai.

***

Ar didžiojo maro pamokos galėtų būti naudingos šiandien? Galbūt. Visų pirma mūsų karūnuotasis virusiukas tik juokai, palyginti su tikrai rimta epidemija: net pačios baisiausios prognozės nežada nieko panašaus į tai, ką patyrė, tarkim, XIV a. Prancūzijos karaliaus pavaldiniai. Ir kad net pačios baisiausios nelaimės baigiasi.

Po epidemijos galbūt iškils rimtų klausimų paskiro individo egoizmą laisvės burtažodžiu ginančiai liberalizmo ideologijai, ir ji neteks bent dalelės savo tuštybės spindesio. Galbūt bus pertvarkytos ES kompetencijų ir galių ribos. Baisiausia – visuomenėse galbūt sumažės išminties, t. y. senų žmonių. Tai nėra juokai. Kaip pasakojo vienas pažįstamas bankininkas, neišmanydami, ko griebtis, praėjusios krizės metu švedai puolė ieškoti jau seniai į pensiją išleistų finansininkų, kurie dar atsimintų, kas buvo daroma panašios ankstesnės krizės metu. Ne veltui žodis „išmintingas“ lengviau dera prie žodžio „senas“, nei prie „jaunas“, ir čia toli gražu ne tik apie bankus. Galbūt šiandien jau kas nors rašo romaną apie visuomenę, kurioje staiga neliko senų žmonių. 

Be abejo, bus ir nepakitusių dalykų – geopolitiniai valstybių siekiai liks tie patys, galbūt tik pasikeis kai kurių iš jų galia. Duok Dieve, kad Vakarų ir Rytų karinės jėgos balansas bent jau liktų nepakitęs. 

Nuo bado, karo ir maro saugok mus, Viešpatie.