Recenzijos autorė doc. dr. Dalia Jakaitė. Evgenios Levin nuotrauka

Recenzija perpublikuojama iš „Naujojo Židinio-Aidų“ pirmojo 2020 m. žurnalo numerio

Mamerto Indriliūno raštai, parengė Virginijus Gasiliūnas, Vilnius: Kriventa, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, 2019, 188 p., [300] egz. Dailininkas Audrius Naujokaitis

Mamerto Indriliūno karta sugrįžta po truputį, o sugrįždama vis dar nustebina. Didžiajai Indriliūno kūrybos daliai iki šiol likus periodinėje spaudoje, šiandien išleista jo kūrinių rinktinė skatina iš naujo permąstyti šios kultūros asmenybės vertę. Palyginti nedidelės apim­ties knyga primena apie prarastas, nerealizuotas ne tik šio autoriaus galimybes. Kita vertus, išorinis knygos kuklumas žymi ir kryptingą kūrybinės minties darbą, tuo pat metu ir atidžią rinktinės parengėjo Virginijaus Gasiliūno atranką, nesiekiant sudėti viso, kas įmanoma. Nepaisant kuklumo, šie Raštai apima labai daug, leidžia patirti ištisą kūrybinio gyvenimo istoriją, vertingą tiek dėl sąsajų su savo karta, tiek ir savaime.

Evgenios Levin nuotrauka

Dar gimnazijoje ir pirmais akademinių studijų metais rašyti Indriliūno tekstai stebina savotiška drąsa spręsti, o turint galvoje ir radikalaus gyvenimiško pasirinkimo drąsą (1944 m. išėjimas į partizanus), tai – tarsi dvi to paties fenomeno pusės. Nebūtinai absoliučiai teisingi (kas turbūt ir nereikalinga moderniosios kultūros akiratyje), mačerniška teise (rizika) klysti pasižymintys Indriliūno sprendimai ir šiandien gali tapti geru akstinu atnaujinti požiūrį į vieną ar kitą reiškinį. Vienas iš pavyzdžių – kritiškas gimnazisto (1938) požiūris į keturvėjininkų, trečiafrontininkų ir kitų iš poezijos ribų išėjusių autorių kūrybą (p. 2), šiame ir kituose vertinimuose atsižvelgiant ir į pasaulinės literatūros akiratį (Indriliūno žodynas). Iš straipsnio apie Vinco Mykolaičio-Putino lyriką (1944) neabejotinai drąsus yra besąlygiškas knygos Tarp dviejų aušrų pasirinkimas, palyginti su Keliais ir kryžkeliais, išvada apie pastarojo rinkinio pervargimą, melancholiją, temų ir nuotaikų atsitiktinumą (p. 59–60, 65). Įdomus, drąsus yra sprendimas apie tai, kad Putino lyrikoje nėra krikščioniškai suprantamos sielos, tuo pat metu atpažįstant poeto polinkį į panteistinę pasaulėžiūrą (p. 67).

Ne tik drąsų, bet ir teoriškai brandų, literatūriškai kryptingą kalbėjimą nuo pat pirmųjų tekstų liudija ir Indriliūno straipsnis „Apie kūdikystę ir kūrybą“ (1938). Inicijuojant savitą mokslinės-kritinės minties ir kartu meninės eseistikos modelį, stebėtinai anksti ir taikliai formuluojamos ne tiek romantizmui, kiek modernybei artimos meno kaip žaidimo, poetinės kalbos, menų sąveikos ir kitos problemos. Tai, ką galima pavadinti subtilia ar net gilumine kūrybos psichologija, perauga į literatūros filosofiją, turinčią ryškią krikščioniško mąstymo liniją. Per visą tekstą vyksta savotiška literatūros reabilitacija, aplinkiniam pasauliui tarsi prarandant adekvatų požiūrį į ją, o rašančiajam siekiant „įrodyti“ egzistencinę ir metafizinę meno vertę. Kūdikystė ir vaikystė reikalingos tam, kad kone gadameriškai būtų iškeltas meno žaidimas, palyginant jį ir su tuo, kas vyksta žmogaus gyvenime ir gamtoje. Hanso Georgo Gadamerio ar kitai hermeneutikai artimas ir siekis apibūdinti fantaziją (vaizduotę), poetinės kalbos prigimtį, jos kūrybiškumą („Ir ne vien tik dainos, muzika, tapyba yra meniškoji kūryba, bet net ir kalba“, p. 17). Nors kalbos, apskritai formos klausimai rūpėjo ir ankstesnei literatūros kritikai, Indriliūnas, o kiek vėliau ir kiti jo kartos autoriai į tai panyra kur kas organiškiau, per savaimingą poetikos sąsają su kūrinio idėjomis, pasitelkdami kur kas įvairesnį poetikos sampratos, jos sąvokų arsenalą. Atsižvelgiant į Indriliūno rašymo metus, jį drąsiai galima laikyti anksčiausiai subrendusiu šios kartos literatūros kritiku, pasižymėjusiu tiek teorine, tiek praktine nuovoka ir pagrįstomis pretenzijomis atnaujinti šį diskursą. Literatūrinės brandos pavyzdžiu galėtų būti ir dar vienas fragmentas iš minėto straipsnio apie Putino kūrybą. Iš pirmo žvilgsnio dar viena abejonė pasirodo esanti būdas išreikšti pripažinimą poetui. Stiprūs emociniai impulsai, mokslinė intuicija palieka vietos ir aiškiems loginiams sprendimams:

Išsiplečia ir simbolinė kalba. Ji apkrauta masyviais epitetais, miglotų kontūrų abstrakčiais žodžiais, painiais sakinių periodais, atitrauktiniais vaizdais. Poe­tas kartais atrodo kaip skulptorius, besigrumiąs su didelėmis sunkiai apvaldomos medžiagos masėmis. Ir ima savotiškas džiaugsmas stebint, kaip abstraktūs, nelankstūs žodžiai, neaptašyti naujadarai ir vaiz­dų bei sakinių periodai įgyja muzikinio skambėjimo, pagauti galingos ritmo srovės. (p. 53)

Vienas iš kelių skverbtis į literatūros kūrinio poetiką ir bandyti ją aprašyti kuo adekvačiau yra atvirumas kitiems menams, galima sakyti, interdisciplininis požiūrio taškas. Nors visoje Indriliūno meno refleksijoje greta literatūros daugiau dėmesio tenka dailei, įvairiomis formomis reiškiasi ir muzikalumas, leidžiantis geriau patirti eilėraščio ritmiką, visą kalbą. Galų gale ir tiesiogiai, kartu su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir ne tik, svarstoma muzikos paslaptis. „Kodėl mes taip mylim muziką?“ („Žmogaus išsilaisvinimas mene“, 1938, p. 27) – klausia Indriliūnas ir į tai atsako toliau formuluojamais klausimais, vengdamas galutinio atsakymų apibrėžtumo.

Dairantis konkrečių kūrybos vertinimų Indriliūno kritikoje, galima matyti ir tam tikrą nesusikalbėjimą, tarkime, su Antano Vaičiulaičio kūryba, – teigiant, kad autoriaus tekstuose nėra problemų ir idėjų, o „Šiaurietėje“ pasigendant skverbimosi į žmonių vidų. Kita vertus, jausdamas Vaičiulaičio poetikos kitoniškumą (palyginti su paties Indriliūno literatūrine sąmone), šį neoromantiką kritikas taikliai apibūdina kaip kantrų ir akylą stebėtoją, mokantį susikaupti ties mažyčiais daiktais (p. 94–96). Bet kokiu atveju dėmesys poetikai yra vienas stipriausių Indriliūno kritikos momentų. Dar apie paieškas. Indriliūnas, atrodo, buvo dar pakelyje į geriausius savo vertimus, dar tik ieškantis jų kalbos. Kita vertus, galbūt verta pasitikėti ir Henriko Nagio įvertinta Indriliūno vertimų strategija. Vienu ar kitu atveju besąlygiškai įdomus pats autorių pasirinkimas vertimams (Francis Jammes ir kiti). Paieškų kelyje, sakyčiau, liko ir labiau meninės literatūros bandymai (Raštuose sudėti į „Svarstymų“ skiltį).

Grįžtant prie idėjų, itin anksti pasireiškė kultūrinis, literatūrinis, bet tuo pat metu ir aiškiai gyvenimiškas, labai asmeniškas Indriliūno rūpestis krikščionybe. Didžiausias meno tikslas, kaip skelbia straipsnis „Žmogaus išsilaisvinimas mene“, yra atvaizduoti žmogaus sielą, o kūrybos galia ir geresnių dienų ilgesys laikomi svarbiausiomis Kūrėjo dovanomis (p. 22, 26). Šis ilgesys ir toliau apmąstoma viltis yra tarsi žemiškoji dieviškojo išganymo ir išlaisvinimo vilties reprezentacija, kuriai įsikūnyti iki galo ir reikia kūrybos galios. Iš pirmo žvilgsnio putinišką meno sampratą primenantis žvilgsnis į kūrėją (kad ir minėtame straipsnyje) turi kur kas ryškesnį būtent krikščioniško mąstymo pagrindą. Asmeninį ir kultūrinį krikščioniškosios tradicijos pajautimą sustiprina ekstazės, sielos, kontempliacijos ir kitos sąvokos. Rūpestis žmogaus siela, bendras ar konkretesnis kalbėjimas apie meną Indriliūno tekstuose neretai pasitelkia mistinės patirties tradiciją, ir tai yra vienas iš svarbiausių indriliūniškos literatūros teologijos bruožų. Mistinio prado, pasirodo, turi ir mūsų liaudies tikėjimas (straipsnis „Mūsų laikai ir krikščionybė“, 1939). Tačiau dar daugiau minčių ir interpretacijos galimybių sukelia tolesnis lūkestis – kad mūsų tikėjimo mistika pereis į sąmoningumo, kūrybos etapą (p. 127). Su meno patirtimi siejama herojinė mistika ir metafizika – kažkas viduramžiško ir kartu modernistinio, ištisas kultūrinis fenomenas, išsiskleidžiantis įsiklausant į konkretų „mūsų“ kartos herojiškumą, iš jų semiantis gyvenimo ir kūrybos drąsos. Kiekvienu atveju vis kitokį meno metafizikos ar literatūros teologijos pasireiškimą liudija kalbėjimas apie dostojevskišką mistiką ar kitas dėmesys „svetimiesiems“, pavyzdžiui, taikli (galbūt mokantis ir iš Vaičiulaičio) kitokio krikščioniškumo identifikacija François Mauriaco kūryboje. Literatūrinė patirtis, šv. Augustino, Antano Maceinos ir kitų filosofų pamokos pasitelkiamos apmąstant nukrikščioninto pasaulio tragizmą ir sielos problemą – tai, kas laikoma skaudžiausiais šių dienų klausimais, o jiems spręsti išdrįstama ilgėtis Kristaus ir naujos religijos mistikos dvasios („Mūsų laikai ir krikščionybė“, p. 124–125).

Tragizmas – turbūt neišvengiama sąvoka galvojant apie Indriliūno kartą, konkrečiau – ir šio autoriaus tekstus. Vienas svarbiausių, estetiškai įtaigiausių tragizmo pasireiškimų Indriliūnui ir Broniui Krivickui yra Jono Kossu-Aleksandravičiaus poezija. Beje, palyginti su labiau racionaliu Krivicko darbu apie šį neoromantiką, Indriliūno mąstymas pasižymi ne tik stipresne intuicija, asmeniškumu, bet ir minties sugestijai veiksmingu teorijos ir patirties deriniu. Tragizmo bei dramatizmo kupini ir taiklūs bei asmeniški Indriliūno pastebėjimai apie Fiodorą Dostojevskį: „Atrodo, kad kažkokie slapti ryšiai suveda visai skirtingus žmones, suveda tam, kad juos persekiotų ir kankintų. [...] Perskaitęs Idiotą jauties, lyg iš sunkaus sapno pabudęs. Tiek visa čia įtempta ir fantastiška, tiek tragiška ir klaiku, kad negalima skaityti be vidujinio šiurpo“ (p. 87–88).

Aiškia linija tragizmas eina per visus Mamerto Ind­riliūno raštus net ir tuo atveju, kai gyvenimo ar meno refleksijoje ima dominuoti viltingas požiūris. Galvojant ne apie krikščioniško matmens viltį, 1944 m. atrodė, kad bolševikuojančių rašytojų standartai yra jau praeityje, kad ideologijomis paremta literatūra priėjo savo krachą, o literatūros gyvenimas pamažu grįžta į normalias vėžes (p. 68)... Indriliūniško tragizmo ar net distopijos įspūdį suponuoja jau Raštų viršeliai (Audriaus Naujokaičio raižiniai). Vaižgantą primenantis Indriliūno vaizdinys (ketvirtas viršelis) ir pavadinimas Raštai (pirmas viršelis) iškyla kaip pasislėpusių ir puolusių angelų, demonų ir mirties įkaitai. Nuo viršelio prasidedantį mitologinį diskursą organiškai papildo trečiame viršelyje įdėtas kraštiečio Vlado Braziūno tekstas, kiti pasakojimai.

Raštų sudarytojas Virginijus Gasiliūnas. Evgenios Levin nuotrauka

Apie Indriliūno gyvenimą autoriaus Raštų rinktinėje kalba tradicinė, bet ir ne visai tradicinė knygos dalis. Gasiliūno rašyta pratarmė ir knygos komentarai turi kažką tokio, ką knieti pavadinti savotišku atsiribojimu kalbėti, mįslingu atsainumu – tarsi daugžodžiavimas galėtų pakenkti tam, kas tik palydima, tik paliudijama. Daugiau dėmesio skirdamas Biržų gimnazijos atmosferai ir anksti pasireiškusiai kūrybinei Indriliūno minčiai, apie šią asmenybę kalba ne tiek Gasiliūnas, kiek amžininkai. Nors atsiribojusio parengėjo laikysena atrodo kiek rizikingai, ir esi priversta pasigesti „kažko“ informatyvesnio bei subjektyvesnio, tokią poziciją galima suprasti ir dar vienu požiūriu: taip nuo pat pradžios suponuojama kartos balso svarba. Neatsitiktiniai Alfonso Nykos-Niliūno, Pranutės Aukštikalnytės, Elenos Gabulaitės, Kazio Bradūno, Vandos Zaborskaitės ir kitų vardai primena ir tai, kokiame akiratyje reikėtų skaityti ir Mamerto Indriliūno raštus. Suformavus tokią perspektyvą, išsamesni komentarai tarsi ir nereikalingi, panašiai kaip ir pratarmei jiems paliekama visiška laisvė. Kita vertus, lieka ir nemetafizinė išsamesnių komentarų stoka: pavyzdžiui, kokios buvo straipsnio apie Putino lyriką ar Indriliūno aprašomo literatūrinio vakaro aplinkybės ir pan.; visai įdomi būtų tekstų sąsaja su tais Indriliūno įrašais bei užrašais, kuriuos Raštų rengėjas publikavo dar Sietyne. Tiesa, komentarų pabaigoje radosi nuoroda į Eglės Valantavičienės magist­ro darbą (vienas iš šiuolaikinės recepcijos žingsnių), kuriame pateikiama vertingos medžiagos apie Indriliūno užrašus. Nuoroda į šiame darbe aptariamus įrašus Raštų pabaigoje radosi „pasiteisinant“, kodėl naujajame leidinyje nėra ypatingos palikimo dalies – pabirų minčių (1990 m. Sietyno publikacija). Ir vis dėlto, nors Gasiliūnui atitenka garbė tiek už tuometinį, tiek ir dabartinį Indriliūno palikimo skelbimą, sprendimas atsisakyti pabirų minčių atrodo keistas...

Su Sietynu susijusi ir antroji Raštų įžangos dalis – dar 1989 m. užrašyti Indriliūno sesers atsiminimai. Tai atskiro supratimo vertas pasakojimas, savaime įdomus tiek dėl kalbos, tiek dėl visą epochą sukausčiusio nerimo ar bandymo išgyventi atmosferos. Skaitant apie dviejų brolių žūtį, randasi apgaulingai ramaus, tačiau juo labiau skausmingo kalbėjimo, tariamai nesančio, nes sunkiai ir praeinančio skausmo sugestija. Viso tragizmo gelmė prasiveržia kalbant apie šeimos tremtį, nors irgi santūriai – dėl atsiminimų užrašymo laiko ar tiesiog pasakojimo psichologijos: „Atsimenu, po brolių žuvimo visai nebesinorėjo gyvent. Rodos, geriau nušautų vietoj, ir viskas. Bet paskui, kai išvežė, vėl pradėjo norėtis gyvent“ (p. xxxii–xxxiii). Istoriškai ir mitologiškai (tarsi Antigonės istorijoje) stiprus sesers siekis atpažinti ir palaidoti mirusius atgaminamas kalbant ir apie kitus (ne)giminystės ryšiais susijusius brolius: „Tie mano draugai tai žuvo paskutiniai, net kaulų nieks nepakasė niekur“ (p. xxx–xxxi). Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės atsiminimai dar geriau suprantami, perskaičius Raštų pabaigoje pateiktus laiškus, kurie patvirtina stiprų sesers ir brolio ryšį. Laiškams būdingas paprastumas, buitinė, akademinė ir literatūrinė kasdienybė, kartais, atrodo, besąlygiška Indriliūno požiūrio į viską giedra vėlgi to paties kultūros tragizmo dalimi tampa paskaičius apie dingusį epistoliarinį palikimą. Su laiškais sugrįžtant prie sesers pasakojimo, randasi gyvenimo ir skaitymo ciklo (hermeneutinio rato) įspūdis, kviečiantis vis iš naujo, naujame akiratyje tikrinti kiekvieną faktą, realiją ar frazę.

Praėjo gerokai laiko nuo to, kai Lietuvoje pasirodė pir­mosios Krivicko, Nykos-Niliūno, Bradūno, Nagio, anksčiau – ir Vytauto Mačernio kūrybos (poezijos, literatūrinės kritikos ir kt.) rinktinės. Atrodo, jau baigė susiformuoti pagrindiniai vertybiniai svertai, skirti suvokti istorinę šios kartos ir konkrečių jos asmenybių reikšmę. Bet prieš akis šiandien iškylantys nauji tekstai ir faktai (arba – iškylantys nauju leidybiniu pavidalu), pasirodo, gali koreguoti mūsų suvokimą. Akivaizdu, kad Mamerto Indriliūno raštai yra toks ne tik jo kartos, bet ir visos lietuvių kultūros, jos kritikos istorijos suvokimą ir mąstymą koreguojantis įvykis.

Naujasis židinys