Kryžiaus kelias. Šv. Bonifacijaus bažnyčia (Leuvardenas, Olandija). RomkeHoekstra nuotr.

Wikipedia.org nuotrauka

FABIO CARDI – Lietuvoje ne kartą lankęsis italų kunigas, Pašvęstojo gyvenimo teologijos instituto „Claretianum“ (Roma) profesorius ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo misionierių studijų centro vadovas. Knygų ir daugybės publiakcijų autorius. Šie mąstymai publikuojami autoriaus tinklaraštyjeVertė Saulena Žiugždaitė.

Jėzus, pats Gyvenimas, miršta.

Mirtis įėjo į pasaulį dėl nuodėmės. Jėzus tapo nuodėme, kad būtų šalia mūsų nusidėjėlių ir padarytų mus gerus bei šventus. Jis išgyveno mūsų mirtį, kad mes galėtume išgyventi Jo prisikėlimą.

„Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rm 5, 8–10).

Nuo kryžiaus dovanojasi mums ir dovanoja viską: atleidimą, Tėvą, Motiną, Rojų, Dvasią.

Galiausiai perveria jį ietimi, ir tada jis dovanoja paskutinį savo kraują, nuplaunantį mūsų nuodėmes.

Ką dar galėjo padaryti, kad pasakytų, jog myli mus ir kad jam esame brangūs?

Kiek mirusiųjų šiomis dienomis! Daugybė jų mus palieka vieniši, neturėdami nė vieno žmogaus, kuris palaikytų jį už rankos, kuris užmerktų akis. Ir kokia rauda pripildo staiga ištuštėjusius namus...

Jėzus mirė daugybės žmonių apsupty, tačiau patirdamas visišką vienatvę: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ – tam, kad mes nebebūtume nei vieniši, nei apleisti.

Kas bus prieš mus? Dievas, „kuris nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus?“ „Kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė... už mus?!“ (plg. Rom 8, 32. 34).

Jėzus mirė, kad mes nemirtume. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane... neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26).