Literatūrologė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros ir istorijos mokslų atstovais. Lietuvai atšventus laisvės jubiliejų, kilo idėja su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per 30 metų nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek meno, ypač literatūros, lauke. 

Literatūrologei VIKTORIJAI DAUJOTYTEI-PAKERIENEI Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija įteikta 1993 m. Su literatūros tyrėja, kritike, poete, Vilniaus universiteto profesore emerite kalbėjome apie Lietuvos per 30 nepriklausomybės metų pasiektas pergales, kai kuriais atvejais ištikusius pralaimėjimus, apie ateities Lietuvą, įkvėpimo šaltinius kasdieniame gyvenime ir darbuose, laisvės pojūtį ir daugelį kitų temų. 

Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokių esminių skirtumų ir panašumų regite? Kas esmingai nekintančio išlieka arba keičiasi nežymiai?

Prieš 30 metų – džiaugsmas su nerimu: kas ir kaip bus, kaip pakelsime, kaip išeisime į lygesnį kelią. Buvo tikrai nelengva – prisimename juk ir ekonominę blokadą, ir akademinį skurdą, ir kultūros pusbadžiavimą. Privatizacijos grimasas – kam fabrikas, o kam kiauras kibiras. Bet kilo ir didelė energija – pertvarkyti, susitvarkyti – ir gimstančios valstybės sienas, ir daugiabučio kiemą. Gyvenimas buvo kitas, ieškojome ir kitų matų, kad atitiktų. Kas išliko? Žmogaus norai, viltys. Jaunų jaunumas. Senų senumas. Vaikų vaikiškumas. Dangus virš žemės. Jie ir kitų spalvų. Skurdo spalva ta pati. „Betanijos“ valgyklų prieš trisdešimt metų neturėjome. Bet ir atvirumo skurdui, vargui, benamystei neturėjome. Žvelgti atviru žvilgsniu, matyti yra labai svarbu.

Kokios, jūsų akimis, didžiausios šalies pergalės, o kai kuriais atvejais – pralaimėjimai?

Didžiausios pergalės visiems žinomos – Europos Sąjunga, NATO. Buvimas pasaulyje, pasaulio visavertė narystė. Apie pergales kalbėti saldu. Apie pralaimėjimus kartu. Bet juk nėra pergalių be pralaimėjimų. Tuščios ir dar tuštėsiančios mokyklos mano akyse yra karčiausio skonio. Už Europos pinigus renovavome, šiltinome, keitėme mokyklų langus, kad po metų ar kelerių juos užkaltume. Nepavyko švietimo reforma – ilgai dar joje klimpsime. Sunaikinome mokytojų rengimo bazę – Vilniaus pedagoginį, edukologinį universitetą, taip ir neradusį savo tapatybės, bet su išplėtota infrastruktūra, stadionais, bendrabučiais, laboratorijomis, sodais, daržais, poilsinėmis.

Nesugebėjome įdarbinti didelio turto. Ne tik šiuo atveju. Nesugebėjome kryptingai dirbti. Rašėme šūkius – koks ten vėlyviausias, iki kada mokytojas – prestižinė specialybė? Šūkius laikau kalbos pralaimėjimo ženklu, šūkiais kalba skyrėsi ir tebesiskiria nuo tikrenybės. Samdyta kalba buvo ir liks samdinių kalba. Patirties mąstyti ir veikti negalima nusisamdyti. Ilgam užsiprogramavome vargą su praeities paminklais. Todėl ir su naujaisiais įpaminklinimais taip sunku. Bet Tautos namai ant kalno, kaip svajojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, bus. Tai laimėjimas, galbūt suvoksime šią statybą kaip svarbiausią Lietuvos Respublikos šimtmečio ženklą.

Kad Lietuva būtų pilna Lietuvos. Medžių ir paukščių. Žmonių, vaikų. Mokyklų. Lietuvių kalbos. Lietuvių, susikalbančių su kitais ir kitokiais. Nebijančių pasaulio. Atvirų. Branginančių savo prigimties vietą, tėvų ir protėvių žemę. 

Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas viename straipsnių yra rašęs: „Poezija mūsų dienomis tolydžio vis labiau nyksta iš viešojo gyvenimo ir pamažu virsta ekskliuzyvistiniu, siauram elitui tesuprantamu estetinės kūrybos žanru, kurio prasmė ir forma daug kam lygiai taip pat nebeįkandama, kaip dantiraštis arba germanų runos. Skaitytojas šiandien nebeieško poezijos – ji tam per daug komplikuotas menas, reikalaujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos.“ Pažvelkime į šią mintį plačiau, ją taikydami aptariant literatūrą ir kultūrą. Kokius laikus šiandien, jūsų manymu, išgyvena kultūra, humanitariniai mokslai, ypač literatūra?

Alfonsas Nyka-Niliūnas buvo poetas ir nepavargstantis gyvenimo stebėtojas, dienoraštininkas. Daug ką reflektavo. Poeziją, gamtą, vienatvę, ankstyvąją patirtį. Pastebėjo, kad poezija traukiasi iš viešojo gyvenimo, siaurėja. Laikas, ištartas kaip mūsų dienomis, toks ir tebėra. Ir ne tik todėl, kad poezija – menas, reikalaujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos. Įtampos suvokti reikalauja tik tas tekstas, kuris iš įtampos ir sukurtas. O tai pasitaiko vis rečiau. Poezija nebeįsipareigoja, ji tik žaidžia savo žaidimus, suprantamus saviesiems, „žaidėjams“.

Seniai (išleista 1980 m.) rašiau tokią knygelę apie eilėraštį, gražiai pavadintą (pagal Onę Baliukonę, dar Baliukonytę) „Kas tu esi, eilėrašti?“. Buvau pritraukta poetės klausimo: „Kas tu esi, eilėrašti, – / Jeigu tavy kaip žemėje galiu gyventi ir mirti?“ Sunkus, nelaisvas laikas, kai poetai į kūrybą, ypač į lyriką, dėjo daug vilčių. Bet to laiko poetinėje kūryboje žiojėjo ir didelės egzistencinės tuštumos. „Turiningus“ eilėraščius kartais atsverdavo nieko pasirodymas – Alfonso Maldonio: „Eilėraščiai gims lyg iš nieko, / Kaip niekas pasauly negims“; Justino Marcinkevičiaus 1968 metų klausimai „Absurdiškame eilėraštyje“: „Prieš ką dabar klauptis ? / Nuo ko dabar gintis?“. Išvada, arba eilėraščio pabaiga:

Ir nieko, o nieko

daugiau nebelieka:

ir klauptis prieš nieką,

ir grumtis prie nieką.

Savo knygelei norėjau skyrelio „Eilėraštis iš nieko“, o turėjau (privalėjau) užbaigti „Eilėraščiu – kariu“. Kodėl apie tai? Eugenijus Ališanka, gana nuosekliai ir gana meistriškai tolinęs eilėraštį nuo psichinės tikrovės (o ji labiausiai ir pritraukia skaitytojus), paskelbė įdomią esė „Eilėraštis apie nieką“ („Literatūra ir menas“, 2020, kovas, nr. 6). Paklaustas, ar neturįs eilėraščio apie holokaustą, ima pats save tardyti, klausinėti. Negi ir apie motiną neturįs? „Tad apie ką po galais, ta poezija, jeigu reikšmingiausi dalykai gyvenime lieka paraštėse?“ Pasiteisinimų ir teorinių išsiaiškinimų turime daug, tik ką atsakyti tiesiai? Bet čia jau pačios poezijos vidiniai klausimai. Gal galima laukti posūkio? 

Bendresniu žvilgsniu žvelgiant, literatūros ir kultūros laikai kaip laikai. Bent iki šiol. Iki karantino. Vyksta pastebima literatūros diferenciacija – gal pirmą kartą tokių didelių tiražų pasiekė populiarioji literatūra. Galime konkuruoti pasaulyje – net Venecijos bienalėje. Veikia struktūros – universitetai, institutai, leidyklos, knygų mugės, turime ir kultūrinės spaudos, kad ir ribotos apimtimi, ištekliais. Bet juk neribotos internetinės erdvės – rojus visų rūšių ir visų lygių saviveiklai. Ne tik, žinoma. Humanistikos lauke dabar aktyviau veikia filosofai ir istorikai. Siečiau šių sričių mokslininkų suintensyvėjusias galimybes su iškiliais autoritetais – Mokytojais: su Edvardu Gudavičiumi, Arvydu Šliogeriu, su individualaus mąstymo tradicija, įtvirtinta Vilniaus universitete. Balandžio pirmąją tuščioje Auloje (tik trys ceremonijai būtini asmenys) prisiekė naujasis Vilniaus universiteto rektorius – istorikas Rimvydas Petrauskas, Edvardo Gudavičiaus mokinys. Kad ir kaip būtų sunku, Rektoriau, už Jūsų, tad ir su Jumis, Vilniaus universitetas – akademinė respublika. 

Lituanistikos problemos atskiros, jos randasi ir iš menkstančio pasitikėjimo galimybėmis pasakyti, suvesti į kalbos figūras vis painesnes, vis sąlygiškesnes žmogiškosios tikrovės konfigūracijas. Ar gali atsitikti taip, kad pandemija, išgyvenama pasaulio, radikaliai tą tikrovę supaprastins, ištiesins ir ryšius su menu, grąžins dėmesį gyvenimui ir kaip išgyvenimui, išlikimui, ryšiams, santykiams, vertybėms? Atsakinėju į klausimus, lyg tie atsakymai ką nors reikštų. O dabartimi staiga virtusi ateitis alsuoja mirtinu virusu, niekaip nenumatytu, nenumanomu. Bet: tik dirbdami įprastus darbus, tik vykdydami mažus pažadus, tik ištverdami mažus reikalus, tik išlikdami žmonėmis, išsilaikysime. Turėtume išsilaikyti. Gal ir poezijos pasigesime labiau – ne tik problemų, bet ir paprasto, žmogiško balso. Kad ir jaunos, gražios Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Kaip žalias vynas“, dar iš 1961-ųjų:

Pakvips pavasaris tau dūmais ir drėgme,

žole ištryškęs, virpančia šviesa ištvinęs...

Dar su ledais – gaivia putojančia versme

jis liesis per kraštus kaip žalias vynas.

Kokia, jūsų manymu, bus ar turėtų būti ateities Lietuva? Kokią ją matote?

Kad Lietuva būtų pilna Lietuvos. Medžių ir paukščių. Žmonių, vaikų. Mokyklų. Lietuvių kalbos. Lietuvių, susikalbančių su kitais ir kitokiais. Nebijančių pasaulio. Atvirų. Branginančių savo prigimties vietą, tėvų ir protėvių žemę. 

Galbūt keistas klausimas, atsižvelgiant į jūsų tyrimų lauką, įgyvendintų darbų gausą, bet smalsu: ar jūsų gyvenime būta atvejų, kai dvejojote, galvojote, kaip gyvenimas būtų pasisukęs, jei būtumėte išvykusi dirbti, mokslinius tyrimus plėtoti išeivijoje, svetur? Ar kada nors galvojote išvykti ir gyventi bei dirbti užsienyje?

Savo mamos, išmokiusios mane pagrindinį patriotinį lietuvių lyrikos repertuarą, privalomą Lietuvos pradžios mokyklai, buvau įtikinta, kad geresnio krašto nei Lietuva pasaulyje nėra. Tad ir galimybių gyventi kitur neįgijau. Nepasiruošiau. 

Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei tėvai skirtingų tautybių, o gimsti ir augi šalyje, kuri nė vienam iš jų net nėra tėvynė. Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

Mano tapatybė paprasta, nekomplikuota, prigimtinė, bet kai noriu tiksliau, tai ištariu: lietuvė žemaitė. Bet labiau sau nei kitiems. Esu girdėjusi klausimą – kas aš esu? – iš savo tamsaus gymio studento, užauginto žemaitės babūnės nuošaliame Žemaitijos kaime. Buvau jau skaičiusi jo tekstų, persmelktų gilaus žemaitiškumo. Tai ir yra atsakymas, – sakiau. Mes esame, kas jaučiamės esą. Taip, yra atvejų, kai nesijaučiame. Nei tas, nei ten. Mano tėvynė yra portugalų kalba, – yra sakęs Ferdinando Pessoa. Bet kažkur ir sukonkretinęs: rašau ne portugališkai, rašau saviškai. Tas saviškai galiausiai ir yra žmogiškosios tapatybės šaknis. Tapatybė – prigludimas prie pajustos, suvoktos savasties, saviškumo. 

Gal pakartosiu Jurgį Baltrušaitį, vieną iš svarbiųjų, o gal ir svarbiausią mano literatūrinių patirčių atramą: „Ir jeigu aš galėčiau išskirti ilgą eilę ypatingų valandų, pavyzdžiui, neužmirštamą virpėjimą pirmą kartą perskaičius „Eugenijų Oneginą“, „Demoną“ ar Edgaro Po puslapius, tai, griežtai sakant, savo gyvenime aš težinau vieną vienintelį nepaprastą įvykį: tai mano žmogiškąjį gyvenimą nuo lopšio iki karsto, šitą paslaptingą minčių ir aistrų, žinojimo, tikėjimo ir vilties audinį, kur buvo, yra ir bus per daug skausmo, kur buvo, yra ir bus per daug džiaugsmo...“ Tai ir man. Ir mums visiems, suvokiantiems, kas pasakyta. 

Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai? Kurios jų paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos apskritai labiausiai įstrigusios atmintin?

Dėmesingiau sekiau rašytojus, kuriems laisvė reiškė ne mąstymo laisvę (nebūdami laisvos sielos, jie nebūtų buvę kūrybingi ), o viešosios laisvės galimybę. Maždaug to laiko penkiasdešimtmečiai, kiek vyresni ar jaunesni. Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“. Marcelijaus Martinaičio kūrybos reflektyvioji pusė, gyvenimo apmąstymai. Sigito Gedos „Septynių vasarų giesmės“. Daug dar būtų galėjęs padaryti Jurgis Kunčinas, jo „Tūla“ jau įsitvirtino klasikos lentynoje. Įdomūs laiko ribos debiutai – Danutės Kalinauskaitės, Aido Marčėno – buvo aišku, kad eis toliau. Donaldo Kajoko pirmoji knyga (1980) dar sužalota cenzūros, laisvas alsavimas jam buvo būtinas kaip oras. Rimvydas Stankevičius – jau laisvo laiko poetas, vienas ryškiausių. Mariaus Ivaškevičiaus draminė proza, svarbi teatrui.

Koks gyvenimo nutikimas ir įvertinimas jums yra svarbiausias?

Gal pakartosiu Jurgį Baltrušaitį, vieną iš svarbiųjų, o gal ir svarbiausią mano literatūrinių patirčių atramą: „Ir jeigu aš galėčiau išskirti ilgą eilę ypatingų valandų, pavyzdžiui, neužmirštamą virpėjimą pirmą kartą perskaičius „Eugenijų Oneginą“, „Demoną“ ar Edgaro Po puslapius, tai, griežtai sakant, savo gyvenime aš težinau vieną vienintelį nepaprastą įvykį: tai mano žmogiškąjį gyvenimą nuo lopšio iki karsto, šitą paslaptingą minčių ir aistrų, žinojimo, tikėjimo ir vilties audinį, kur buvo, yra ir bus per daug skausmo, kur buvo, yra ir bus per daug džiaugsmo...“ Tai ir man. Ir mums visiems, suvokiantiems, kas pasakyta. 

Gerbiama profesore, viename interviu esate išsakiusi įdomią mintį: „Dabar retai kada susiduriu su būtinybe kažką daryti – supratau, kad laisvė yra senatvė.“ Tad kas yra ta laisvė, kaip ją apibrėžtumėte ir kodėl kartais ji ateina ne taip ir greitai?

Ištariau apie senatvę kaip laisvę pati sau netikėtai, su šypsena. Ištariau ir patikėjau, kad taip ir yra. Tikrai, senam jau nieko būtino. Nei rizikingų jausmų, nei rezultatyvių veiksmų. Ir karantinas kitoks, griežtesnis, bet juk irgi be rūsčios būtinybės – ir taip jau rizikos zonoje... 

Ar yra kas nors, ko gailitės neįgyvendinusi? Ir kaip reikia gyventi, kad kiekviename žingsnyje nereikėtų gailėtis?

Yra. Kartais lyg ir nieko, lyg ir niekuo labai nenusikaltau, nebent prieš save. O kartais viską juntu aštriau, gailiuosi, kad kažko nepadariau kitiems, kad ne visada buvau gera, dėmesinga savo seniesiems, motinai, tėvui, vyro tėvams, ne visad padėjau, ne visad ir supratau, kad reikia padėti. Gal tai irgi iš senatvės „laisvės“, ji labiau priartina ir prie tų, kurių nebėra.

Ne, neįmanoma taip gyventi, kad nebūtų ko gailėtis. „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti...“ (Romualdas Granauskas). Kažkada persmelkė tie žodžiai, nebeužmiršau.

Lietuvių literatūros lauke pasižymite kaip išsamių ir svarių literatūrologinių tyrimų autorė, gilaus ir išskirtino žvilgsnio kritikė, publicistė. Ne vienam susižavėjimą kelia jūsų darbų gausa ir produktyvumas. Kur semiatės įkvėpimo nenutrūkstantiems darbams, ar tai neatsiejama mokslininko kasdienybės dalis? Kas apskritai jus įkvepia, žavi?

Gyvenimas – iš jo viskas. Ir tai, ką galiu. Ir tai, ko ne.