Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.
    Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
    Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: 'Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais'“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
    Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.
    Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
    Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnaus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.
    Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
    Jis atsakė: „Taip, tu!“

 Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej

Paskutinės Vakarienės metu Jėzui ištarus nerimą žadinančius žodžius: Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos, visi apaštalai manė galėsią Jėzų išduoti. Nejaugi aš, Viešpatie? Tokios baisios įtampos metu, kaip rašo A. Romanò, tikėjimas krenta kaip miręs lapas ir kiekvienas jaučiasi vienišas kaip plynoje jūroje stūksanti sala perskrodžiama vėjo ir šviesos, kurios apnuogina pačius slapčiausius veidmainystės užkaborius. Mokinių atmintis pabudo tarsi saulės pažadintas gyvatynas. Jie prisiminė visas savo niekada neišsakytas juodas mintis, neišpažintas nuodėmes, tamsius pasirinkimus, šlykščias intuicijas. Tegu kiekvienas Jėzaus mokinys įsisąmonina, jog turi pakankamai purvo ne vienai, o šimtams išdavysčių. Nieko netrūksta: yra puikybė, godumas, gašlumas, nepasitikėjimas, liūdesys, abejonės, smurtas... (Plg. A. Romanò, Chi è costui che viene?)

Niekšiškumas, išdavystė, panieka, abejingumas, nejautrumas kaupiasi ir skaldo žmogaus kevalą tol, kol surandą jame silpną vietą, pro kurią išsiveržia į paviršių. Judas buvo tokia silpna vieta. Ar kas gali būti tikras, kad šis vardas, tapęs išdavystės sinonimu, neslepia savyje ir mūsų vardo?

Kristaus Kūno Bažnyčios agonija tebesitęsia iki amžių pabaigos. Kristus nuolat yra išduodamas. Trisdešimt sidabrinių neša palūkanas ir sukaupė didžiulį kapitalą. Todėl ir kraujo dirva įgavo milžinišką mastą.

Nejaugi aš, Viešpatie? Taip, tai aš. Judo kišenėje žvangančiuose sidabriniuose yra ir mano dalis. Tai buvo ne tik aukštųjų kunigų, bet ir mano užsakymas. O Judas yra tik daugybės mano išdavysčių įrodymas. Tai, kas mane gelbsti iš nevilties ir depresijos, – tai Jėzaus ištartas Bičiulio vardas, kurio atsikartojantis aidas neutralizuoja išdavystės bučinio atgarsį.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai